Šiandien tokia karstą dieną aš leidau namie, tačiau apimta liūdėsio vakare išėjau į miestą.
Važiuodama troleibusu jaučiausi tokia nepastebima ir vieniša.Taip ir buvo.
Kai iš jo išlipau letu žingsniu perejėau vokiečių gatvę,priėjau didžiąją ir galu gale išėjau į miesto centrą-Katedrą.
Bet eidama aš galvojau apie gyvenimą.Apie jo sukurtus principus.Pavyzdžiui eina gatve pora.-graži jauna,liekna panelė ir neišvaizdus,mažo ūgio vaikinas ir tai  jau laikoma trūkumu,nors mes neįžvelgiame tai ,kad tarp jų įsžiebė draugystė,o gal net meile,nes juk mes dažniausiai pastebime ne žmogaus vidų,o jo išorę.Mes klystame,labai klystame,nes žmogų galima pažinti tik iš jo vidaus,jo pomegių,jausmų ir žinoma iš jo žvilgsnio į ši gyvenimą,kuri dažniausiai gauname visai netyčia ir netikėta.
Einant gatve pastebėjau,kad praėjus pro žmogų nejauti draugiškumo,o juk kartais taip norisi nepažįstamąjam pasakyti LABAS.Deja,to niekada nebus,nes mes per nelyg skubame,per nelyg greit gyvename ir jaučiames išnaudojami,o juk kartais taip paprasta,o kartais taip sunku pasakyti NE.
Štai eina laisvo elgesio moteris,o šalia jos padori mergina.Kuo jos skiriasi?O tik gi tuo,kad viena moka  pasakyti ne,o deja, kitai šis žodis yra butinas tam,kad išgyventu,kaip sunku bebūtų.
Mes gyvename gyvenimą,kuris is mūsų ima DAUG,o duoda MAŽAI.
Jautiesi tada sugniuždytas ir menkas savo namo šešelyje,savo prieglobstyje ir tyloje,nenori iš jos išlysti,bet tenka tai padaryti,kad pajaustum koks gražus kartais buna gyvenimas,kai einant gatve pažvelgi į raudoną saulę nušviečiancčia visą prospektą,o kartu ir Tave.Pasijunti laimingesniu ,nes matai,kad tu ne vienas eini šiame pasaulyje,šiuo keliu.
Ir dabar kai žvelgiu pro savo kambario lanagą aš suprantu,kad gyventi verta vien tik dek to,kad suprastum jo skonį.