Tariama žūtis



Eilėraščiui šiam galo nėr
Kaip nėr pradžios galingojo lėkimo
Jis lekia ten, kur prasivėrė
Angos žiojinčios nuodingo vyno.

Taurė ta vilioja ir sustingdo
Visas plaštakes nemaringoj sieloj,
Nes skrieja jos link laisvės indo,
Tačiau liepsnoja kiekiu nuodo mielo.

Sunku įleisti dieną šviesią,
Nes niūrūs praeities šešėliai
Kaip akį saugo mano sielą
Ir pasėja rudenį slaptingą vėlei.

Niūrią paslaptį jo, pilką saulę
Įžiebia manyje, ir verčia ja alsuoti
O aš - bejėgė prieš pasaulį
Įsisuku į ilgesingą dvasių puotą.

Blaškausi gelmėse vėsių šaltinių,
Kaip beprotybėj blaškosi vienuoliai,
Ieškodami daubose Dievo kraujo
Tačiau iš nevilties savy prapuolę.

Prapuoliau už nakties galingo mūro,
Prapuoliau ten, kur iš pačių pradžių buvau.
Sakiau, kad eilės šitos pabaigos neturi,
Tačiau pati jau pirmose eilutėse žuvau.