ta sauleta pavasario diena, kai mano akys isvydo zydraja begudne, gyvenimas virto mazyte pasaka.. taciau ji nutruko, o tuo patiketi vis dar sunku.. jau nebe mano, o kitu akys zvelgs i bedugnes krastelius.. ne mano sirdis plaks isgirdusi vejo atnestus zodzius.. tik kunas, atsidaves i likimo rankas, iskeliaus siekti asmenines legendos..
manyje neliko nei liudesio, nei dziaugsmo.. tik begaline ramybe ir patvinusi jura akyse..
iseinu.. tam, kad sugrizciau..