10 m.

Pasukęs tyliai rytmetinę rylą,
išeina, dulkėm apsiverkęs vėjas.
Sekundės pirštais bėga ir sudyla,
sudyla žodžiai, naktį iškalbėję.

Pašėlsta pėdos - debesų varovės,
ugnim sugrįžta, ašarom iškrinta.
Aš ilgesius kišenėn susikrovęs,
pražengsiu skersgatviais pro lašo trintį.

Tave cituosiu svetimais klavišais,
gesinsiu tartum kreivą žvakės dagtį.
Žinau, liežuvis be minčių man rišas,
mačiau, ko nereikėjo, - gal apakti?

O naktys ilgos, net ne metras - mylios,
ir sunkios  - negaliu atplėšt nuo žemės
kaip žvilgsnio nuo tavęs. Mintis išpylęs,
svyruoju atmintin. Į petį remias

aidai, šauksmus iš vasaros išspyrę.
Išdžiūsta natos verkiančio soneto.
Sugirgžda šimtmečiais apžėlę vyriai.
Gėles iš popieriaus po tavo kojom meta

ne vėjai, - mano rankos. Rytas kyla.
Mačiau, ko nereikėjo, - gal apakti?
Melodijos ištirpsta, tildo rylą,
išblaško skiautėm paskutinę naktį...

2005-05-15