Iš miškų tyliai išėjo žmonės. Padėję galvas jie užmigo po naktim,palikdami sielas virš žemės. Pakėlusios galvas jos laukė žvaigždžių lietuas. Bet suprasta laisvė surakino sielų rankas ir nė viena kritui pro žemę žvaigždė neliko supančiotuose delnuose. Vietoj to, grandinių smaigaliai smigo į riešus, palikdami ant jų kraujo rėžius....
  Išaušus žmonės pabudo iš kraupaus sapno, susiruošė ir iškeliavo. Netarę nė žodžio jie pasuko į skirtingas puses. Ieškoti savo laisvės žmogaus...