Karštis

Anksčiau, kai Tanui pakildavo temperatūra, jis visada vemdavo. Versdavosi ant šono, sverdavosi per lovos kraštą ir kelis kartus krenkšteldavo. Jį išmušęs raudonis būdavo kažkoks vidinis, tarsi vėjas būtų nugairinęs jo veidą. Tada aš prisimindavau jūrą.
–  Ar norėtum prie jūros, – sakydavau Tanui.
–  Nesu buvęs, – atsakydavo. – Ko aš ten nematęs? – piktai atliepdavo.

O man rodydavosi, kad jis yra senas žvejys, vėjo nugairintu veidu. Tarsi užuosdavau ant molo džiovinamų tinklų kvapą. Jis gulėdavo ramus ir susikaupęs, kiek suirzęs, bet tai niekada neprasiverždavo jokia ašara. Aš keisdavau šaltus rankšluoščius ant jo kaktos, plaukai būdavo permirkę vandeniu ir prakaitu.

–  Tanai, persirenk, – liepdavau rytais ir išeidavau iš kambario. Grįždavau, o jis vis dar drebėdavo nuo ryto vėsos. Jo veidas būdavo patinęs, vakarop po akimis atsirasdavo juodai pilki ruožai, it tas asfaltuotas kelias per miestelį.

Miestelyje yra viena asfaltuota gatvė, tiksliau – kelias. Jis prasideda nuo pat ženklo, žyminčio įvažiavimą į gyvenvietę, ir netrukus jau leidžiasi žemyn nuo bažnytėlės ant kalvos. O už kokio puskilometrio baigiasi, toliau – tik vanduo. Tarp bažnytėlės ir ežero, truputį dešiniau – senos kapinės.

Leki sau dviračiu nuo kalvos ir belieka tik laiku sustabdyti, kad nepliūkšteltum į vandenį. Tanas kaskart sutepdavo stabdžius, kai išvažiuodavau.

Tą žiemą sniegas smulkiai nuberdavo kelią, bet vėjas nuo ežero netrukus išsklaidydavo jį į pakraščius. Mediniai išlūžinėję bažnyčios kiemo varteliai buvo praviri. Neužrakintos ir šoninės durys. Viduje buvo šalčiau nei lauke, iš abiejų altoriaus pusių dar stovėjo papuoštos eglutės – aukštos ir plonom šakelėm, tarsi augusios kokiomis kenksmingomis sąlygomis. Bažnyčioje vyravo kreminė – gelsva spalvos, rudos medinės grindys. Kvėpuoju, pamenu, o iš burnos sklinda tirštas garas. Nežinojau, kaip turėčiau ten elgtis.

Tą žiemą įkritau į vandenį.


Šį kartą viskas kitaip. Tano temperatūra nėra labai aukšta. Jis neišraudęs, veidas pelenų pilkumo. (Paprastai jis būna kone visiškai baltas, po dešiniojo skruosto oda net prasiskverbia kraujagyslės mėlis.)

Nevemia. Žiūri blausiai savo akimis ir klausia, ar nusivešiu į tą bažnyčią miestelyje, kai pasveiks. Nusivešiu, sakau, aišku.

Sėsim ant dviračio – kaip nors primontuosim sėdynę – aš minsiu, o tu galėsi sėdėt ant štangos. Kai nuvažiuosim iki miestelio, kilsim į bažnyčios kalvą, po to leisimės iki pat ežero, iki pat.

–  Reikės saugotis, kad neįkristume, – sako Tanas.
–  Tikrai taip.
Pasitikėk manimi, liepiu jam ir guluosi šalia. Tanui skauda kaklą, negali jo judinti, aš guliu šalia, stebiu, kaip jis miega, saugau, kad nejudintų galvos, tegu gulės tik ant dešinio šono.

Namuose ramu, tik ošia netoliese, tarsi koks didžiulis miestas už lango, o iš tikrųjų – tik ežeras, gelsva bažnytėlė ant kalvos kvailai puošniu altoriumi, vienintelis asfaltuotas kelias – nuo bažnyčios žemyn – iki ežero, gal puse kilomentro, praleki pro arti gatvės išsidėsčiusius namus, o kelio galas – vanduo.