Bomaršė - žymus prancūzų dramaturgas. Gimė Paryžiuje 1732 m. sausio 24 d. turtingo laikrodininko šeimoje. Mokėsi laikrodininko amato, bet už ekstravagantiškus išpuolius tėvas jam nebeleido dirbti. Po to jis tapo Liudviko XV dukterų muzikos mokytoju ir, įgijęs pažinčių, dvare užėmė monarcho sekretoriaus postą bei dalyvavo vykdant įvairiausias finansines operacijas, iš kurių uždirbo milžiniškus pinigus ir užsitraukė ant savo galvos krūvą finansinių bylų. Net praleido keletą dienų kalėjime. Kad pateisintų savo veiklą ir pasirodytų nepriekaištingu, jis parašė savo garsiuosius „Memuarus“ (Mémoires, 1774), kur kandžiai išjuokė teisėjų savivaliavimą.
Kadangi labai mėgo teatrą, tai nutarė parašyti jam dvi dramas: „Eugeniją“ (Eugénie, 1767) ir „Du draugus“ (Les Deux amis, 1770). Pirmąją dramą publika sutiko palankiai, antroji katastrofiškai žlugo. Įsitraukęs į rašymą sukūrė „Sevilijos kirpėją“ (Le Barbier de Séville, 1775), kuri buvo ne tik gerai įvertinta, bet Bomarše buvo pakeltas į rašančių nacionaliniam teatrui lyderius. Teatrinei visuomenei didžiulį įspūdį darė Figaro ir jo bei kitų veikėjų aštrialiežuviški išsireiškimai. Paskui pagal pjesę buvo parašytas libretas ir D. Rosini 1816 m. sukūrė jai muziką. Tas pats veikėjas savo sceninį gyvenimą pratęsė kitoje pjesėje – „Figaro vedybos“ (Le Mariage de Figaro, 1784). Tuometiniam karaliui feodalinės visuomenės kritika pasirodė per aštri ir spektaklį uždraudė rodyti visuomenei. Draudimas dar labiau pakėlė autoriaus visuomeninį prestižą ir kai pagaliau 1784 m. pjesė buvo rodoma viešai, įsisiautėjusi minia per spūstį prie durų sumindė tris žmones. Vėliau pagal pjesę buvo parašytas operinis libreto, o Mocartas 1786 m. sukūrė jai muziką. Bomarše Figaro gyvenimą bandė pratęsti ir trečiojoje pjesėje „Nusikaltėlė motina“ (La Mére coupable, 1792), bet ši jo pjesė teatrinės visuomenės pritarimo nesusilaukė.
Prancūzijos revoliucija atsiliepė ir Bomarše gyvenimui. Iš pradžių jis buvo pasiųstas kaip vyriausybės agentas į Olandiją ir čia atliko keletą agentūrinių operacijų. Po to buvo sučiuptas ir uždarytas į kalėjimą. Išėjęs į laisvę tapo Visuomenės Gelbėjimo Komiteto agentu ir kaip emigrantas buvo persekiojamas. Jo turtas buvo konfiskuotas, o šeima suimta. 1796 m. jam buvo leista grįžti į Prancūziją.
Mirė De Bomaršė Paryžiuje 1799 m. gegužės 18 d.
Bomarše kūryba negailestingai išjuokė feodalizmo pagrindais gyvenančią Prancūzijos visuomenę ir tuo pačiu prisidėjo prie Voltero ir kitų pažangiųjų Vakarų Europos rašytojų idėjų tęsimo. Žinoma, niekas negalės pralenkti Bomarše herojų kalbinių sąmojų, juose kunkuliuojančių humoro niuansų aštrumo ir grakštumo.
Biografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Bomarše / Figaro vedybos. - Vilnius : Vaga, 1972. - 195 p.