Apie:
Autentiška ir nuolat proto galiai atsidavusi Prancūzijos tiksliųjų mokslų ir filosofijos figūra yra sunkiai priskirtina kuriai nors konkrečiai tyrinėjimų krypčiai. Visgi, savęs G. Bašliaras niekada kategoriškai nevadino matematiku, fiziku, chemiku ar filosofu, nors domėjosi visomis šiomis sritimis. Tačiau tuo jo interesų laukas nepasibaigė: didelė įtaka padaryta psichologijos bei literatūros teorijos sritims, kadangi ši asmenybė puikiai mokėjo sujungti iš pažiūros svetimus procesus ir taip, originaliu ir patraukliu keliu, padaryti įtaką dabartinei visuomenei bei jo tyrinėtoms sritims.
Gastonas Bašliaras gimė 1884 m. birželio 27d., Bar-sur-Aube, ir visą savo vaikystę praleido garsioje Šampanės provincijoje. Tiesa, pats buvo kilęs iš neturtingos šeimos, dėl to, vos spėjęs baigti mokyklą, turėjo nedelsiant pradėti dirbti, taip aukodamas savo jaunystę. Tad netrukus surado darbą vietiniame pašte, kur dirbo net dešimt metų (1903-1913). Vėliau ėmė studijuoti matematiką ir inžinieriją, kas jį nuolatos traukė, tačiau dėl staiga prasidėjusio karo turėjo studijas nutraukti. Tarnyboje Gastonas praleido ketverius metus ir vos tik grįžęs, būdamas 34-erių, ėmė dėstyti fiziką ir chemiją gimtojo miesto vidurinėje mokykloje. Čia, būdamas jau 43-ejų, gavo mokslo filosofijos daktaro laispnį už darbus „Esė apie apytikrį pažinimą“ (Essai sur la connaisance approchee) ir „Vienos fizikinės problemos – šilumos sklaidos kietuose kūnuose – tyrinėjimas“ (Etude sur l‘evolution d‘un probleme de physique: la propagation thermique dans les solides).
Netrukus G.Bašliaras įsidarbino Dižono universitete ir tęsė čia savo pedagoginę veiklą dešimt metų (1930-1940). Čia galima paminėti, jog G. Bašliaras buvo itin mėgstamas studentų tarpe. Ir mėgstamas ne tik dėl to, jog buvo itin plačios erudicijos ir intelekto, žavus žmogus, bet ir todėl, kad tiksliųjų mokslų sferoje imdavo analizuoti jo vaizduotėje kylančius įvaizdžius, tokiu būdu tarsi naujai įprasmindamas gan griežtas mokslines formuluotes gyva metaforų ir simbolių kalba. Toks dėstymo būdas traukė jaunimą. Tačiau dar vienas jam būdingas bruožas, traukęs studentus, tai sugebėjimas su jais bendrauti kaip su sau lygiai mąstančiais žmonėmis. Nuo 1940-ųjų ėmė vadovauti mokslo filosofijos katedrai Sorbonoje. Tiesa, nors nuo 1954-ųjų jis išėjo į pensiją, tačiau ir toliau skaitė paskaitas studentams, nepamiršdamas mokslinio darbo ir vieną po kito leisdamas naujus veikalus. Jo veiklos keliai nesustojo, kadangi netrukus buvo išrinktas į Prancūzijos moralinių ir politinių mokslų akademiją (1955), o po keletos metų jam buvo skirta didžioji nacionalinė literatūros premija (1961), kurios buvo išties nusipelnęs.
Visai netrukus, 1962 m. lapkričio 16d. , praėjus vos metams po aukščiausio savo kūrybos įvertinimo, Gastonas Bašliaras mirė Paryžiuje, būdamas 78-erių.
Veikalai:
Bandoma Gastono Bašliaro literatūrinį paveldą skirstyti į tris dalis. Visų pirma, tai jo mokslo filosofijos veikalai, kuriems priskiriami „Reliatyvumo induktyvioji vertė“ (1929), „Nūdienės chemijos koherentinis pliuralizmas“ (1932), „Atomistinės intuicijos“ (1933), „ Naujoji mokslinė dvasia“ (1934), „Erdvės patirtis šiuolaikinėje fizikoje“ (1937), „Mokslinės dvasios formavimasis“ (1938) ir „Neigimo filosofija“ (1940).
Į antrąją grupę, itin reikšmingą psichologijai, įtraukiama „Ugnies psichoanalizė“ (1938), „Vanduo ir svajonės“ (1942), „Oras ir svajos“ (1943), „Žemė ir valios apmąstymai“ (1948) ir „Žemė ir rimties apmąstymai“ (1948). Pastaruosiuose veikaluose išdėstyti pagrindiniai materialios vaizduotės principai.
Galiausiai trečia dalis, kuri yra reikšminga literatūros teorijai, apsiriboja veikalais apie poetinio laiko ir poetinės erdvės tyrinėjimus – „Akimirkos intuicija“ (1932), „Erdvės poetika“ (1957) (vienas apskritai reikšmingiausių jo darbų). 1960m. Išleista „Svajonių poetika“ yra ankstesnių darbų susumavimas ir pakartotinas, gilus peržvelgimas.
Bet tuo jo kūryba nesibaigia. Gastonas mėgo rašyti esė apie įvairius rašytojus ir jų kūrybą. Kaip vieną svarbesnių galima paminėti studiją „Lotreamonas“ (1939).
Kūrybos bruožai:
Sunku aprėpti visas tyrinėtas Gastono Bašliaro sritis ir originalius samprotavimus, kuriuos yra parašęs ar išsakęs, tačiau galima aptikti vyraujančių bruožų ir akivaizdesnių literatūros charakteristikų.
Štai garsus prancūzų destrukcionistas Žakas Derida (Jacques Derrida) savo esė „Baltoji mitologija“ (1972) teigia, jog Gastonas Bašliaras kuria būtiną ryšį, siejantį filosofijos ir meno metaforiškąją kalbą. Tirdamas mokslinių konceptų prigimtį ir formavimąsi, jis skatina filosofiją analizuoti žmogaus minties kelią į tiesą lydinčią ir paremiančią mitologiją.
Tuo tarpu G. Bašliaro gyvenimą ir kūrybą tyrinėjusi Galina Baužytė – Čepinskienė sako, kad apibūdinti Bašliaro vietą mokslo istorijoje yra gana sunku, kadangi jo interesai buvo labai platūs, pradedant labai griežtais ir tiksliais epistemologiniais tyrinėjimais ir baigiant studijomis, kurių tikslas – rasti vaizdų pasaulio dėsningumus, menininko vaizduotės ir materialaus pasaulio ryšius.
Taip pat G. Bašliarą itin domino tiesos ieškojimo ir reikšmės ieškojimo suderinamumas, kas buvo būdinga jo filosofiniams tyrinėjimams. Visgi, jis niekada nebuvo iš tų, kurie norėjo pakeisti filosofijos konceptus. Atvirkščiai – bandė ieškoti atsakymų, jungdamas filosofiją su naujomis, netikėtomis veiklos sferomis. Šį ir panašius požiūrius aiškiai parodo darbai mokslo filosofijos klausimais: „Naujoji mokslinė dvasia“, „Mokslinės dvasios fomavimasis“ ir „Neigimo teorija“, kuriuose vyrauja ironijos prieskonis, mat G. Bašliaras gana skeptiškai žvelgė į filosofijos uždarumą, sąmoningą bandymą atitolti nuo kitų sričių.
Taip, Gastonas buvo už įvairių sferų atvirumą, tam tikrą tarpininkavimą, kadangi tik tame jis įžvelgė perspektyvą. Visgi, jis nebuvo filosofinių sistemų šalininkas. Vėlgi, atvirkščiai – pasisakė už „antisisteminę filosofiją“. Dėl šių palinkybių jo kūryba pilna įvairiausių, neįtikėtinų, intelektualių ir visgi ne tik intelektualiam skaitytojui įdomių vaizduotės žaismų, metaforų ir simbolių. Anot jo, vaizduotė yra minties ir psichinio gyvenimo dinamikos pagrindas.
Neveltui buvo paminėta psichologija. G. Bašliarui ir jo kūrybai yra daug įtakos padarę Z. Froidas ir jo psichoanalizė bei K.G. Jungas ir jo archetipų teorija. Visgi, jis neseka visiškai tais pačiais šių asmenybių takais, o išskyria žmogaus psichiką stimuliuojančius pasaulio elementus – ugnį, vandenį, žemę ir orą - , kurie yra vieni pamatinių Gastono kūrybos bruožų.
Be to, jam būdinga presokratinių mąstytojų ir romantikų simbolių sintezė, iš kurios gimsta svajonės terminas, dar vienas jo kūrybos pamatinių elementų. Per giliasluoksnę svajonės prizmę jis atskleidžia, kad svajonei pasiekiant kosminį mastą, subjektą ir pasaulį skirianti riba vis mažėja, tampa beveik nepastebima. Galop, G. Bašliaras daro vieną esminių išvadų, kad filosofija negali būti patalpinta į užbaigtos sistemos rėmus ir yra tokia pat kaip visas pažinimas – subjektyvi ir sąlygiška. Ši mintis metaforiškai atskleidžiama viename paskutinių jo darbų „Žvakės liepsna“.
Galop, šią nepabaigiamą Bašliaro tyrinėjamų sričių erdvę galima bandyti apibendrinti vieno jo pasekėjo – Žoržo Pulė (George Poulet) – mintimi, jog didžiausias G. Bašliaro nuopelnas – tai sugebėjimas atskleisti teksto stebinantį, provokuojantį vaidmenį, jo gyvybingą paslaptingumą (tai ypač naudinga šiuolaikinei literatūros teorijai). Apibendrinant Gastono Bašliaro kūrybą, dar svarbu paminėti, jog atidžiau analizuojant, o ne peržvelgiant jo kūrybą paskubomis, galima surasti neįtikėtiną semantinių ryšių lobyną, talpinantį įvairiausių sričių atstovus, kaip kad jau minėtuosius Z. Froidą ir K.G. Jungą, arba filosofą F.Nyčę, ar poetus Š. Bodlerą bei R.M. Rilkę ir pan. Visa tai dėl jau ne kartą minėto Gastono universalumo, iš kurio gimė tokie įtakingi reiškiniai kaip rūsio ir stogo semantikų konfrontacija, lizdo metafora, naujai traktuojami kompleksai ir t.t. Visa tai leidžia suprasti, kad nepaisant įdomios ir unikalios šio žmogaus pozocijos, jo kūrybos vidinis turtingumas yra itin sudėtingas skaitytojui.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą
Svajonių džiaugsmas / Ugnies psichoanalizė : Vanduo ir svajonės : Erdvės poetika / iš pranc. k. vertė [ir įž. str. „Svajonių ir vaizduotės alchemikas“, p. 5 – 22, parašė] G. Baužytė-Čepinskienė. - Vilnius : Vaga, 1993. - 566 p.
Dar raštų galima rasti
Poetika ir literatūros estetika 2, Vilnius, 1989, 327-339p.
Nuorodos:
http://en.wikipedia.org/wiki/Gaston_Bachelard
http://fr.wikipedia.org/wiki/Gaston_Bachelard
http://www.gastonbachelard.org/
http://www.evene.fr/celebre/biographie/gaston-bachelard-644.php
http://mper.chez-alice.fr/auteurs/Bachel.html
