Dykuma

Kai priėjom dykumos pakraštį, jis man ištiesė buteliuką su vandeniu. Suvilgiau lūpas ir atsisėdau, panardindama kojas į smėlį. Mačiau, kaip tolumoj pradeda temti, rinkosi raudoni debesys ir paukštis klykė kažkur toli ne dykumos pusėj. Jis išsitiesė visu ūgiu šalia manęs ir išsitraukė praeitų metų laikraštį, vieną jo puslapį. Skaitė prikandęs apatinę lūpą, vis nubraukdamas kakta srūvantį prakaitą. Mokejo tą puslapį mintinai, kartais naktį dykumoj prigludęs prie manęs tvirtu balsu kartodavo į ausį:

- Atėjo laikas priimti sprendimą, jus nebegalite laukti. Viskas jūsų rankose – nedvejokite, kad ir kaip būtų sunku – paskui palengvės. Padovanokite sau truputį ramybės. 

Aš sunerdavau rankas jam ant kaklo ir mes užmigdavom, dykumos vėsa gerdavosi į odą. Mano akys visada būdavo truputį pramerktos – budėjau, smėlis drumsdavo žvilgsnį. Horizonte tik linija  - skyrė dangų ir smėlį. Tekant saulei mūsų kūnai tapdavo lengvi ir birūs, aš šluostydavau jo veidą savo pilkų marškinių skiaute. Taupėm vandenį – aš negėriau. Žingsniai į dienos pabaigą sunkėdavo.

Dykumos pakrašty augo žolė – nesultinga, ruda, trapi – bet mes žinojom, kad čia dykumos pakraštys dėl to, kad ji augo.

- Paukštis.
- Taip.

Ir jis vėl įniko į puslapį, kampas su puslapio numeriu nuplėštas. Bet mes žinojom, kad tai – paskutinis puslapis. Lašą vandens iš buteliuko dugno nukračiau į nykų žolės plotelį. Gerą gurkšnį. Jo pirštas slinko eilutė po eilutės žemyn, mano širdis ėmė greičiau plakti – žiurėjau į horizonto liniją. Kilo vėjas. Ten, dykumoj, vėjo nejusdavau, tik smėlį ir saulę. Ir vėsą – naktį, jo šiltą kvėpavimą į ausį. Viskas išnyko. Perbraukiau ranka žolę – dygi ir šiurkšti. Jis apvertė puslapį ir palinko arčiau, susikaupęs, kaktoj raukšlė, kaip visad, kai skaitydavo.

Vėjas parideno buteliuką tolyn, į smėlį. Aplink save išroviau žolę ir sukroviau į nedidelę kupetą priešais. Temo ir linija ryškėjo, blausus raudonis padengė odą.

- Eisim?
- Taip.

Jis pakilo. Ir aš švelniai kaip niekad pilkų savo marškinių skiaute nuvaliau jo šlapią veidą, tyrinėdama kiekvieną raukšlę ir nelygumą. Veidas, jis buvo kitoks. Piešiau, braukiau palei lūpas, skruostikaulius, vedžiau antakių linijas – jis užsimerkė ir pasakė, taip tyliai, jog man pasirodė, kad tai smėlis:

- Paukštis.
- Taip.

Jo nugara tolo. Vėjas išdraikė žolės kupetą. Įsikibusi į puslapio kraštus kaip į atlapus pritraukiau jį arčiau prie akių, kad peržiūrėčiau tamsą, bet negalėjau perskaityti nė žodžio. Raidės buvo susitrynusios ir virtusios į bereikšmes pilkų linijų virtines. Virš galvos ratus suko pilkas dykumos pakraščio paukštis.