Trys pieno lašai ant mano mirštančio kūdikio lūpų

Susigūžęs po odine striuke prie keistai susvetimėjusios laiptinės tylėjo Angelas sunkiais metaliniais sparnais. Susmukęs. Nebylus. Ties beprotybės ir genialumo riba.
Pirmas lašas.
Lyjantys žodžiai dužo į stiklinį dangaus skliautą - nematomas angelo sienas ir tabu. Tačiau jis nesijautė saugus. Vis dar. Sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo pro langą. Į langą. Po langu. Vis iš kitos pusės. Pamestas buto raktas. Dar tris dienas. Lis. Angelas pasikasė paausį. Kaip koks šuo. Iššiepė dantis. Ties laisvės ir gyvuliškumo riba.
Antras lašas.
Sutemo. Gatvės ištuštėjo. Liovėsi lyti. Angelas išsitraukė butelį ir tapo penkiais gurkšniais laimingesnis. Paskui surimtėjo. Sukandęs dantis sviedė butelį į savo keistai susvetimėjusį langą. Sudužo nematomos Angelo sienos. Jis užmigo. Ties paskutiniąja riba.
Trečias lašas.
Iš ryto žmonės buvo be nuotaikos. Lyjantys žodžiai lyg peiliai smigo į miegančio Angelo sudužusį dangų. Tarytum maži parazitai tekėjo po odine striuke, nugara, sparnų link. Angelas rūdijo. Tada jis juto vien skausmą. Pagirios. Galvojo. Nesuprato, kas jį žudo. Tik paskutinį kartą pažvelgė į savo lyjančius langus. Pačioje didžiausioje baloje. Po skęstančiu buto raktu.