Vorai

Vorai. Jie gražūs. Jie mirtinai pavojingi. Jų grakšti, hipnotizuojanti eisena... ne, jie ropoja... ropoja tyliai, be jokio garso, ir jų tada nejunti... jų dydis turi pranašumą prieš auką... kartais jie net mažesni, bet jų nuožmumas neprilygsta jokiam kitam gyviui. Jie turi daug akių. Kartais junti, kad tave kažkas stebi, bet nematai to stebėtojo. Mes esame įpratę matyti viską, kas tik įmanoma. Čia ir yra mūsų trūkumas, gal net silpnybė ar yda, nes mes nieko nematome. Nematome to, kas supa mus, nematome grėsmės... nematome, bet jaučiame... jaučiame į save įsmeigtą nuožmų, tyrinėjantį žvilgsnį... tai tas pats, kai antilopė savanoje užuodžia liūtą. Daug liūtų. Ji jaučia grėsmę, supančią ją iš visų pusių... ji jaučia... tik jaučia, nes aukšta savanos žolė slepia grėsmę... žmogus iškirto miškus, išnaikino žvėris, arba pajungė juos savo valiai. Pievas su aukšta žole išdegino ir pavertė dykuma. Jis pastatė milžiniškus, negyvus miestus... ir viskas, visa žmogaus pažanga, tariama civilizacija, yra pastatyta baimės kaina. Dabar mes manome esą ramūs, kažką svaičiojame apie laimę... bandome įteigti sau, kad esame saugūs šiose džiunglėse... kasdien, ištisą gyvenimą nuo ryto iki vakaro... tačiau kiekvieną dieną vis jaučiame, kad esame stebimi... antilopei baimės kvapas įvaro siaubą... į kraują išsiskiria adrenalinas. Akių vyzdžiai išsiplečia, raumenys įsitempia... ji pasiruošusi kovai už gyvybę... ji tik  bėgtų. Tačiau ji nemato priešo. Ji metasi į vieną pusę, į kitą... ji nežino kur bėgti... kur slėptis... galiausiai siaubas užgniaužia pagrindinį instinktą – instinktą išgyventi. Nieko nebematydama ji puola tiesiai mirčiai į nagus...
    Naktimis jie ateina pas mus... ne, jie yra mumyse... jie visada gyvena mumyse. Gyvena pačiuose tamsiausiuose ir nykiausiuose mūsų pasąmonės kampeliuose... naktimis jie ateina pas mus... išlenda tada, kai sąmonė miega, kai protas yra nebevaldomas... taip... mes bijome savo proto, bijome to kas esame iš tiesų, nekenčiame, naikiname, deginame, nuodijame, žudome,nes bijome to, ko nematome... einame tiesiai mirčiai į nagus... graudžai ironiška, kad tai, kas padėjo „gintis“ nuo nematomo priešo, padėjo pasistatyti ir užsibarikaduoti tose akmeninėse džiunglėse ir yra tas nematomas priešas. Dabar mes esame spąstuose.