mažajai

mirties valandą*
prausiant akmenis
delnais glostau tėkmę
į vėsumą merkiu drobes
chna spalvintas
aliejais kvėpintas
tūpiu ant nutilusio
šakoto kamieno
supinu plaukus į kasą
ir lenkiuos į keturias puses
keturiems elementams
kiekvienam po žiupsnį ryžių
beriu į tylą

atsimerkiu ant kalvos
dulksnų nugairintu veidu
perbraukiu lapu per lapą
spiralių vingiais
ir skrobiu kadagio karolį
kad pervėręs lino virvele
gintaro drožlėm nugludinęs
užkabinčiau sesutei ant krūtinės
lai visad su vėjais ji
lietum lietum
medžių ramybę sieloj augintų
kasnakt
mažųjų sapnus
tykiai sergėtų





*žmonės sako,
kad tas tarpas,
tarp nakties ir aušros,
kada kieme tvyro visiška tyla,
vadinamas 'mirties valanda'.

Broleli Dobilėli