Užmarštys

Kai naktys - tik bemiegės valkatos, ir laiko badas
Iš savo gniaužtų alkio nepaleidžia niekados,
Čaižus tiksėjimas lyg kniedėmis į sielą bados -
Laimingi tie, kur vieny neužsibarikaduos.
Laimingi tie, kur ciferblatuose pametę skaičių,
Išeina į gyvenimą akimirkų kraičiu,
Nes praeitis - tai senė užsispyrus - nesikeičia,
Nes nieks nevysto ateities lopšely paryčių.
Tai amžina tėkmė galingai nešanti į barą,
Kad laikinais bokalais švelniai susidaužt - bar, bar.
Čia nebėra kaltų - tik tie, kas pavėlavę, bara
Save, anksti užmiršę, kad gyventi reik dabar.