* * *

Tą dieną, kai gedėsite prie mano kūno
Mąsliom minutėm atsiduodančioj belangėj
(Visi mes kažkada numirsim - taip jau būna),
Puošnaus tikiuosi karsto - noriu mirt prabangiai.

Baltom lelijom (negaliu pakęst jų tvaiko)
Bei kalijom dabinkitės - kai mirsit patys.
Ir dar - prašau - į salę nesiveskit vaiko,
Nes mažas kai buvau, sėdėjau nesupratęs

Kodėl ant jau atšalusio senelio veido,
Skraidydama aplinkui tupinėja musė,
Kodėl senelis jai tuomet nutūpti leido,
- Nepyk, seneli, nemaniau, kad nepabusi.

Tiesa, prisiminiau - „nepernešu“ giedorių
Ir balsiai kūkčiojančių sielvartą bobučių,
Todėl per savo laidotuves jų nenoriu,
Jei tai išpildytumėte, dėkingas būčiau.

Tik, susimildami, nebūkite įtarūs,
Jei pamanysite, kad ausyse jums groja.
Žinokite - tai aš prisėdau prie gitaros,
Prieš eidamas, tikiuosi - pakeliui į rojų.