Iš lentų buvo sukaltas maždaug pusantro metro aukščio paaukštinimas, panašus į didžiulį stalą neproporcingai ilgomis kojomis. Į vieną jo kampą rėmėsi kelių pakopų kopėtėlės. Užsilipus tomis kopėtėlėmis ant paaukštinimo, galėjai pilti pieną tiesiai į pienovežio cisterną.
Saulė buvo bepradedanti kilti ir mes išsiruošėme. Tanas vilkėjo ilgą rudą striukę atraitotomis rankovėmis. Iki „pieno punkto“, – taip mes vadinome tą paaukštinimą, – mūsų laukė geras kelio gabalas ir Tanas atnešė dvi poras grubių pirštinių, kad pieno bidonėlių rankenos neįsirėžtų į delnus.
Aš jų atsisakiau. Pirštinės buvo žemėtos. Tanas įsikišo manąsias į gilias savo rudos striukės kišenes, žinojo, kad vėliau vis tiek jos man pasitarnaus.
Buvo ankstyvas rytas. Beveik visada tokiais rytais jautiesi truputį vienišas, vien todėl, jog kiti miega ir nezuja aplinkui. Mūsų namas stovėjo nuošaliau, netoliese buvo tik kalva ir didelis vanduo, todėl mane dažnai apnikdavo nuojauta, jog kažkas eina keliu link mūsų kiemo vartelių.
Nešėme keturis nedidelius bidonėlius, pilnus pieno. Kiekvienas po du.
Pieno punktas iš tolo atrodė paskendęs migloje, bet mums artėjant, ji pamažu sklaidėsi ir mes pamatėme žemą siluetą, ateinantį prie punkto keliu iš priešingos pusės.
Tanas sunerimo. Jam nepatikdavo, kai ryto miglą trikdydavo trečias žmogus. Jis liepė man užsidėti pirštines ir aš neprieštaravau.
Mes prisiartinome prie punkto ir, užkopę kopėtėlėmis į viršų, tyliai susėdome ant lentų, viršuje, priešais kopėtėles. Tanas lėtai tabalavo kojomis.
Siluetas artėjo ir mes pamatėme, jog tai – maža čigoniukė juodais it smala plaukais, suimtais į ilgą uodegą. Jos akys spindėjo, jose aštriai kontrastavo juoda ir balta. Tanas sėdėjo įsitempęs, rankomis stipriau laikėsi pagrindo, ant kurio sėdėjo. Jo kojos nustojo skrosti orą, nebesisupo pirmyn atgal.
– Greitai atvažiuos ir pienovežis, – pasakiau, lyg kažkas jau būtų atvažiavęs. Tanas linktelėjo galva.
Pamačiusi mus, ji ėmė bėgti, mosuodama ranka lyg viensparnis malūnas. Su kažkokiu laukiniu nekantrumu ji bėgo zigzagais link mūsų ir vis greičiau sukosi jos sparnas-ranka. Kita jos ranka laikė mažą bidonėlį. Jis buvo perpus mažesnis nei mūsų ir rudas nuo rūdžių. Jos bėgime buvo kažkas laukinio, neprijaukinamo.
– Rebiata, pomogite, naleite mne nemnožko moloka! – paliepė ji, tik pribėgusi, bet ranka-sparnas vis dar buvo pakeltas.
– Neet, – tyliai nutęsiau.
– Počemu net? Počemu net?! Net, net... – šūktelėjo tarytum pati sau.
Ji suko ratus aplink pieno punktą vis nenuleisdama savo tamsios rankos. Paskui staiga nusviedė rudą bidonėlį į padūmavusią rytmečio žolę, abiem rankomis įsikibo dviejų aukštojo „stalo“ kojų ir ėmė purtyti. Lentų statinys ėmė virpėti tarsi vandens čiuožikas, pasiruošęs šokti į visas keturias puses.
– Net!! Net! Počemu net?! – šaukė ji. Ir purtė.
Tanas nežinodamas, kaip pasielgti, stipriau įsikibo į lentas, ant kurių sėdėjome, vėl pradėjo tabaluoti kojomis, tarsi tai būtų sumažinę galimybę nuslysti nuo jų.
– Gerai, – ištariau aš, bet ji nenugirdo.
– Što ty skazala?!
– Naljom, – pakartojau. – My naljom.
Čigonė nustojo purčiusi ir, susiradusi savo rudą bidonėlį ir atvožusi jo dangtį, pastatė visai šalia manojo, ant lentų. Kai pripildžiau puse, ji pasakė: „eščio“. Ir aš pyliau tol, kol ji patraukė savo bidonėlį į šalį. Tada nuėjo link masyvių akmenų, kurie stūksojo netoliese. Jos ranka nebesisuko. Vėliau, kiek pasėdėjusi ant akmenų, ji išnyko tolumoje, ėjo keliu ten, iš kur buvo atėjusi.
Tanas šypsojo. Jo veidas išsikreipė: kiek atvėpo apatinis žandikaulis ir lūpa, paakiuose susiformavo nedideli maišeliai. Tokia šypsena visada iškreipdavo jo veidą, sugadindavo, bjaurodavo. Tąkart jis ėmė keistai mykti ir tai sumišo su kažkokiu truputį gyvatišku „ch“ garsu.
Jis nusmuko žemyn, staiga pritūpė ir kažką sugavo žolėje.
– Paleisk driežiuką, – pasakiau tyliai. Tarsi būčiau du kartus siurbtelėjusi oro. Tano rankose raitėsi sprindžio ilgio rusvai pilkas driežiukas. Jis laikė jį už užpakalinių kojų, o tas, kurį laiką energingai raitęsis, sustingo – tapo panašus į „s“ raidę.
– Tanai, paleisk jį, būk geras... – nesupratau, kodėl jis taip elgiasi.
– Pati paleisk.
– Juk jis tavo rankose, – pasakiau. Tano išraiška nesikeitė.
– Imk. – ir tiesė driežiuką link manęs. – Turi pirštines.
Aš suėmiau driežiuką, abiem rankom stipriai prilaikydama jo kojas, kad nejudėtų. Mes nukulniavom prie akmenų ir aš jį paleidau – tą driežą.
Staiga man pasirodė, kad žolėje nuvingiavo viena Tano ranka. Turbūt tada jis pradėjo skaidytis, blykšti.