Antrasis

Vienas mano draugas kartą atėjo į kavinę, kur šiokiadieniais dažnai sėdėdavau su kompanija, ir taip gerai pritapo, kad ėmė nuolatos ten su manimi lankytis. Jis nevadovaudavo pokalbiui ir neskaldydavo pagrindinių juokų, kuriuos kompanijoje palydi griausmingu kvatojimu ir dar ilgai šluostydamiesi ašaras aptarinėja, arba pertraukdami ramų pokalbį vėl ima iš jų juoktis, ne. Tas mano draugas buvo pokalbio ramstis, mokėdavo laiku ko nors paklausti ir atidžiai išklausyti, arba pasakydavo taip trūkstamą žodį, kai kas nors pernelyg įkaušęs nesugebėdavo užbaigti minties ir kinkuodamas galva imdavo vapėti pašalinius dalykus. Tikriausiai dėl to jis visiems ir patiko, nes kai ateidavau vienas, klausdavo manęs, kur pradingęs mano draugas ir ar nieko blogo jam nenutikę.

  Tiesą pasakius, tai nebuvo tikras mano draugas; aš beveik nieko apie jį nežinojau, o kai pagalvodavau, kur jį susitikau, apimdavo šioks toks nerimas, nes niekaip negalėjau prisiminti. Kartais man atrodydavo, kad sutikau jį knygyne perkantį mano nusižiūrėtą knygą, ir mudu, juokais pasiginčiję dėl vienintelio egzemplioriaus nutarėme, jog laimėjęs stato likusiajam be knygos alaus, droviai nuėjome išlenkti po bokalą ir taip įsišnekėjome. Nesu tokių pažinčių šalininkas nei labai komunikabilus žmogus, ir kartais imdavau šia versija abejoti. Tada beveik įtikindavau save, esą pagal skelbimą pirkau iš jo seną radijo aparatą, po kurio atvožiamu dangčiu įtaisytas patefonas, ir šiam sugedus, pardavėjas telefonu atsiprašęs, atvažiavęs jo taisyti ir tuomet paaiškėję, kad jis - senas mano tuometinės žmonos pažįstamas, ir šitaip likęs pas mus arbatos, o paskui aš jį pakvietęs prisijungti prie mūsų vakaro kompanijos.

  Galiausiai lioviausi dėl šito kvaršinęs galvą ir kapstęsis nerimastinguose prisiminimuose. Mano gyvenimas tekėjo ramiai, uždirbdavau nedaug, ir nors mėginau, niekaip negalėjau nors kiek susitaupyti. Užtekdavo tik buto nuomai ir tiems jaukiems vakarams kavinėje, kai apsvaigęs nuo pigaus konjako ir dūmų, įsispraudęs tarp dviejų nepernelyg simpatiškų žmonių, kuriuos tariesi pažįstąs, nugrimzti į jaukų tau beriamų žodžių nesiklausymą, ir tik retkarčiais, pažadintas keisto prisiminimo ar praplaukiančios padavėjos kvapo, šoki karštai ginčytis, kažką įrodinėti, o paskui vėl nugrimzti į ramų buvimą, besitęsiantį dienas, savaites. Visi buvome panirę į tą bevalį buvimą, ir mums taip buvo gerai. Galbūt tai kiek paaiškina mano pasyvumą mėginant prisiminti, iš kur atsirado mano keistasis draugas.

  Jis rengėsi pilkai, marškinėliai be užrašų, kartais pavakare man paskambindavo, ir sustardavome susitikti šalia kavinės. Dabar suprantu, kad jei ne konkrečiai sutartas laikas ir vieta, būčiau to savo draugo neatpažinęs minioje ar net saujelėje žmonių. Jeigu į susitikimo vietą ateitų kitas žmogus, kalbėtų ir elgtųsi taip pat, aš, ko gero, net nepastebėčiau apgaulės. Žinoma, kokiam kitam žmogui būtų sunku ar net neįmanoma imituoti mano draugo taktą ir stebuklingą savybę įsukti pokalbį pačiam jame beveik nedalyvaujant.

  Panorėjęs, jis galėjo tapti visų susirenkančiųjų draugu, bet laikėsi vietoje tarsi pririštas grandine. Nors susitikdavome dažnai, jis taip ir liko tik mano draugas, o mūsų kompanijai tebuvo malonus ir įdomus žmogus, ateinantis kartu su manimi. Visi tai juto. O juk trūko tiek nedaug, porą kartų paplekšnoti vienam per petį, kitam naiviai užsakyti bokalą alaus ir nusijuokus išlenkti į sveikatą, ar galų gale neatsisakyti, kai įkaušusi kompanija pakviečiama pas ką nors pratęsimui. Tai yra riba, skirianti visų draugą nuo žmogaus, ateinančio kartu su visų draugu, bet jis niekada tos ribos neperžengė. Todėl dauguma mano užstalės bendrų, norėdami jam ką nors pasakyti, drauge kreipdavosi ir į mane. „Už kurį numerį statei? “ - klausdavo jie, žiūrėdami į lėkštę tarp mūsų, ir mano draugas, stebuklingu būdu pajutęs, kad klausimas skirtas jam, atsakydavo. Jo niekada neklausdavo „Ar ateisi rytoj? “, o visada mūsų abiejų - „Ar ateisite rytoj? “ Tada aš atsakydavau, pavyzdžiui: „Taip, rytoj būsiu, bet jis negalės. “ Dėl anksčiau aptartos priežasies, vienas jis niekada neateidavo į tuos susitikimus. Kai staiga sužinodavau, kad kokį vakarą negalėsiu ateiti, jis nepaskambindavo; buvo keista ir truputį baisu spėlioti, kaip šis tylus žmogus atspėja mano planus.

  Tuos kavinės susitikimus mudu branginome, susitikę dviese tiesiog neturėtumėm apie ką šnekėti. Aš net nežinojau, kur jis gyvena. O jis, atrodo, viską žinojo apie mano praeitį ir nereikšmingas asmenines smulkmenas, nors nebuvau tikras, ar jam kada apie tai pasakojau.

  Vieną dieną staiga supratau, kad nebeprisimenu jo vardo. Buvo kažkaip nepatogu paklausti. Jaučiau, kad jis tai žino, tačiau taip pat delsia, nes tiesiog kvaila kažkam sakyti: „Jūs, tikriausiai, pamiršote mano vardą. Nieko baisaus, jis yra štai šitoks. Leiskite, užrašysiu jums ant popierėlio. “

  Kadangi bendravome tik telefonu ir prie stalo, tai nesukėlė didelių nepatogumų, nes visi tiesiog sakydavome „tu“, „jis“, ir badydavome virš stalo pirštais, norėdami parodyti, apie ką šnekame, ar kam skirtas klausimas.

  Taip ir gyvenau, prisiminimų neturėjau, ateitis buvo šilta ir vienoda, tik dabartis, tarsi apšviesta cirko prožektoriaus, pamažu riedėjo maniežo pjuvenomis vienodu ratu. Vis rečiau imdavau karštai gestikuliuoti prie stalo, gindamas tuo metu svarbią mintį. Plūduriavau kisieliuje. Man patiko prisimerkus grimzti balsų gaudesyje. Bet štai vieną vakarą, sutartu laiku, mano draugas atėjo su baisinga žaizda galvoje.

  Aš ne iškart pastebėjau žaizdą, nes jis elgėsi žvaliai ir šiltai, tarsi nieko nebūtų įvykę. Mes paspaudėme vienas kitam rankas ir pro žmones, dūmus, geltonai apšviestus stalus prasibrovėme prie mūsų kompanijos. Mus pasitiko pritariamu murmesiu ir oriais linktelėjimais. Tada pakabinome ant atramų švarkus ir atsisėdome, ir aš pamačiau jo galvoje virš kairiojo smilkinio skylę. Plaukai aplink ją buvo sulipę nuo sukrešėjusio kraujo, o žaizdos viduryje plaukų išvis nebuvo, tik kažkokia baisi tamsa pilkais pakraščiais. Žaizdos dugno nesimatė.

  Visi gyvai šnekėjosi toliau, o mano draugas nusijuokęs pasakė, kad lietus tikriausiai greitai nesibaigs, todėl spėsime ir išgerti, ir prasiblaivyti; daug kas pritariamai linktelėjo. Aš apsidairiau. Du mano pažįstami iš lažybų biuro, sėdintys iš kairės, jau buvo pastebėję žaizdą ir dabar klausiamai žiūrėjo į mane. Aš nežymiai papurčiau galvą, rodydamas, kad ir pats ką tik ją pamačiau. Mano draugas atsisuko į juos ir rimtai pasakė kažką, susijusio su tuo metu vykusiu pokalbiu. Gal iš mandagumo, o gal todėl, kad buvo nustebę ir išsigandę, jie atsakė drebančiais balsais, o jis, nieko nepastebėjęs, žvaliai nusisuko, ir susidomėjęs toliau klausėsi pokalbio.

  Dabar jau beveik visi pastebėjo žaizdą, ir kalbėdamiesi šaudė žvilgsniais į mane, ragindami paaiškinti situaciją, arba paklausti savo draugo, kas jam nutikę. Bet aš niekaip negalėjau rasti progos. Giliai viduje stebėjausi, kad jis dar gyvas. Kai dabar visa tai prisimenu, man apskritai keista, kodėl visų nesukėlėme ant kojų, nes žmonės su tokiomis žaizdomis galvoje dažniausiai neateina gyvi į kavinę. Bet tą vakarą tiesiog sėdėjau ir laukiau progos paklausti, kas jam nutikę. Visi iš mandagumo šnekėjo apie nieką, o mano draugas su savo skyle galvoje vis pritardavo arba gyvai ko pasiteiraudavo, gurkšnodamas tamsų alų.

  Jeigu jis būtų buvęs mūsų visų draugas, choru iškart paklaustumėm jo, kas nutiko. Bet jis buvo tik mano draugas, todėl visi laukė, kol paklausiu aš, o aš tylėjau. Pokalbis nesirišo. Mano draugas to nepastebėjo ir atsisveikino su visais linksmai, tarsi tos dienos vakaras būtų suteikęs jam ypač daug malonumo. Nutarėme susitikti po keleto dienų, ir mano draugas pasakė, kad būtinai ateis.

  Per liūtį grįždamas namo tikėjausi, kad šis nemalonus nesusipratimas užsimirš. Mano draugas grįš namo ir pastebės savo žaizdą, kuri, pasirodo visiškai nepavojinga, tik baisiai atrodanti, ir pats nusišaipęs iš savo nepastabumo, apsitvarstys ją, o atėjęs kitąkart pareikš iš tikrų draugų nesitikėjęs tokio nedėmesingumo, ir kad tikisi, jei kitą kartą netyčia ateitų iki pusės nuogas, būti apie tai įspėtas. Tada nesmagiai nusikvatosime; nors tas vakaras nebus labai jaukus, jau į kitą susitikimą ateisime viską pamiršę, ir malonus buvimas toliau sau slinks į priekį migdančiu žingsniu.

  Po dviejų dienų, vakare, mano draugas, kaip žadėjęs atėjo į kavinę, ir dabar skylė jo galvoje jau buvo stalo teniso kamuoliuko skersmens. Salės tamsoje niekas nepastebėjo jo sukrešėjusiu krauju styrančių plaukų, bet prie stalo visi jau laukė, ir pasibaisėję įsisiurbė akimis į žaizdą aukščiau kairiojo smilkinio. Aš nežinojau, ką pasakyti, todėl garsiai užsisakiau juodos kavos. Mano draugas nusišypsojo ir apsidairęs pasakė: „Man to paties. Tikiuosi, neužmigsime nuo nuobodžių šitos kompanijos pokalbių! “ Iš tikrųjų, mūsų pokalbiai nebuvo nuobodūs, jis tik taip pajuokavo dėl to, kad užsisakė kavos. Visi sakytum nubudę sukruto, ir, vis dar abejodami, dirsčiodami į mane, mėgino toliau kalbėtis apie tai, kad sojos valgymas nėra protingas veiksmas, nes dėl sojos plantacijų baigia iškirsti miškus Pietų Amerikoje, ir mano draugas pritarė, kad šitaip nepadedame gyvulėliams, o greičiau atvirkščiai, ir visi, nepastebimai žvilgčiodami į mano draugo žaizdą, rūkydami nutarė, kad naivumas yra minios antrankiai.

  Aš turėjau kažkaip išsiaiškinti, kas nutiko, keletą kartų mėginau dviprasmiškai pakreipti pokalbį ta linkme, pavyzdžiui, paklausiau: „Ar tie visi dūmai nesukelia jums galvos skausmo? “ Keletas pašnekovų, supratusių, kur link suku, pritariamai palinksėjo, bet nelaimingasis su skyle galvoje atsakė, kad tai nuo pasyvaus rūkymo, o jei pats rūkai, tai nieko baisaus, ir paprašė, kad jam pridegtų cigaretę. Jam pasilenkus virš stalo, galvą apšvietė pakabinama lempa, ir man nutirpo kojos, nes tariausi skylės viduryje išvydęs savo draugo smegenis.

  Kodėl netrenkiau kumščiu į stalą, kodėl nepuoliau skambinti medikams? Mano draugas elgėsi įprastai, apskritai neatrodė numanantis apie savo problemą, o kompanija, tai matydama, laukė kokio nors mano sprendimo. Juk negalėjau tiesiog atsistoti ir pasakyti: „Prašau dėmesio. Kaip visi jau kurį laiką matote, mano draugo, kurio vardo aš neprisimenu, galvoje yra žaizda, ir ji atrodo labai rimta. Manau, atėjo laikas paklausti, ar jis gerai jaučiasi ir ar jam reikalinga kokia nors pagalba. “

  Jis ir toliau paskambindavo, ir mes susitikdavome toje kavinėje, nes negalėjau jam atšauti, kad neateitų, o verčiau ieškotųsi pagalbos. Skylė vis plėtėsi, ir paskutinįjį kartą, kai jį mačiau, buvo tokio dydžio, kad galėjai vidun sukišti kumštį. Mūsų pokalbiai tapo sukaustyti, net kai mano draugas neateidavo. Sėdėdavome prie stalo paskendę mintyse ir gerdavome daugiau, nei paprastai.

  Ėmiau jo neapkęsti. Supratau, jog esu kaltas dėl susidariusios situacijos, nes delsiu ją išspręsti. Juk tai buvo mano, o ne visų draugas. Vakarinių skambučių laukdavau kaip didžiausios bausmės, bet pakėlęs ragelį kaip paprastai ramiu balsu susitardavau, kada susitikti. Padavėjos nustėrusios žiūrėdavo jam įkandin, kai šis drąsiai žingsniuodavo prie mūsų stalo, iškėlęs savo kruviną galvą, o mes, sutikę tų jaunų išsigandusių mergaičių žvilgsnius, purtydavome galvas, kad nesikištų.

  Tą vakarą pastebėjau aplink jo galvą skraidant keletą musių. Buvo vėlyvas ruduo, gėrėme brendį ir kalbėjomės apie tai, kokia muzika tinkama fonui, o kokia reikalauja aktyvaus klausymo, ir kad galbūt foninė muzika tam tikra prasme yra pranašesnė. Jis vis stengėsi pasikalbėti su manimi, ir, ignoruodamas bendrą užstalės temą, tyliai paklausdavo, ar man viskas gerai, nes pastaruoju metu atrodau kažkoks susirūpinęs. Stengiausi atsakinėti trumpai ir šaltai, todėl netrukus jis liovėsi mėginęs mane prakalbinti, tik susimąstęs žiūrėjo į savo atspindį taurėje, nematydamas vyno raudoniu blizgančio plaukų kuokšto virš kairiosios ausies. Tada užsivertęs lėtai ištuštino taurę, atsistojo ir pasakė, kad šiandien norėtų išeiti anksčiau. Jeigu ir apsidžiaugėme, to neparodėme. Jis nusikabino nuo vagio lietpaltį ir paprašė manęs palydėti jį laukan. Balsai nuščiuvo. Jausdamas, kad žaizdos situacija gali netrukus išsispręsti, ramiai pasakiau „Žinoma“ ir atsistojau. Virš stalo sklandė laukimas, o galbūt palengvėjimas.

  Išėjome į gatvę. Buvo tamsu, tik atviros kavinės durys metė ant grindinio geltoną kvadratą. Sustojome šalia to kvadrato. Krapnojo. Tada mano draugas atsisuko į mane, ir ištiesė ranką, kurią aš paspaudžiau. Jis pasakė: „Viskas bus tvarkoj, tiesa? “, o aš linktelėjau. Dabar prisiminus pasidaro taip liūdna, bet tada jaučiausi ramus. Toli už posūkio sužviegė stabdžiai, ir mes atsisukome į artėjančias šviesas.

  Tai buvo vienintelis kartas, kai iš tiesų supratome vienas kitą. Mano draugas laukė, kol galės išsiblaškęs šokti priešais automobilį, tada, kai jau per vėlu stabdyti, o aš nekantravau pats pirmas pribėgti prie jo, gulinčio ant šlapių akmenų, pakelti rankomis galvą ir įsitikinti, kad skylė virš smilkinio pasakiškai gražiai sutampa su aplamdyta žibinto briauna.