Lovliai tarp žmonių – 8

8. Lovliai
Kitą dieną senelio namuose buvo didelė šventė, o prie stalo sėdėjo jis pats, du jaunuoliai ir ant paties stalo įsitaisę trys maži lovliukai. Kvepėjo ir širdį traukė visokiausi valgiai ir gardūs gėrimai. Visi patenkinti, nenuleisdami akių nuo smarkiai pasikeitusio Pinčiaus ir dabar tapusio Pranu, postringavo apie likimą ir laimę:
– Na, štai jau atėjo ir jūsų eilė, – kalbėjo senelis žiūrėdamas į mažuosius lovlius. – Tokie geri draugai, kaip kad esate jūs, turi būti lygiaverčiai visais atžvilgiais. Laikas ir jums virsti žmonėmis ir visiems laikams į atminimų dėželę padėti tas švelnias katiniškas galveles, vienakojus liemenis ir ant žemės atsistoti abejomis kojomis...
– Bet chirurgas jiems tebus jau menkas pagalbininkas, – samprotavo Mantas. – Kojas nupjauti ir vėl jas prigydyti, žinoma, jis gali, bet išilgai perskelti vieną koją ir iš jos padaryti dvi, tikrai negalės.
– Tai va, dėl to apie lovlius aš chirurgui nė neužsiminiau. Pagalvojau, būtų beprasmis prašymas. Čia jau teks pasikliauti burtų lazdelės galiomis. Reikia labai tiksliai nustatyti, ką mes norime ir turime padaryti. Pirmiausia, tuos pageidavimus turi pasakyti patys lovliai ir kiekvienas atskirai, nes juk nenorės atrodyti visi vienodai.
– Mes jau esame galvoję, kokiais norėtume būti. Mantai, atsinešk popieriaus ir susirašyk. Kai tarsi burtažodį, nė vieno mūsų pageidavimo nepamiršk paminėti. Mes savo norus pasakysime tuoj pat, – bemaž kartu išbėrė mažieji draugai.
– Teisingas pasiūlymas, bet prieš tai jums reikia pasivadinti gražesniais vardais. Man atrodo, kad jūs nepageidausite likti spalvotais berniukais, kokie buvote iki šiol. Taigi pradedame nuo Žaliuko.
– Aš noriu visada būti žvalus ir vadintis Žvaliu.
– O aš noriu būti mylimas ir pavadinkite mane Mieliu, – pasakė Mėlynis.
– O mano vardas tegu bus Judis, nes mėgstu judėti ir sportuoti, – užbaigė Juodis.
– Neblogi jūsų vardai ir kiekvienas savo prasmę turi, tik Judis man nelabai tepatinka, nes primena Judą, kuris Alyvų kalne išdavė Kristų. Ar nebūtų galima tą vardažodį kaip nors pakeisti kitu, kad vardo prasmė išliktų panaši, o žodis būtų kitas? – klausimu užbaigė senelis.
– Juodis aukščiausiai už visus šoka į tolį – net visą šimtą metrų. Aš siūlau jį pavadinti Sparčiu, – pasiūlė Mantas.
– Visai neblogas vardas, mes sutinkam, – pritarė Mielis ir Žvalis.
– Gerai, tegu bus Spartis. Jis mano sumanymo sąvoką  taip pat gerai atspindi, – pritarė ir būsimo vardo savininkas.
– Na o dabar sakykit, kokiais norėtumėt atrodyti žmonių draugijoje, – pasiruošęs rašyti paprašė Mantas.
Pirmas prabilo Spartis:
– Ūgis netoli dviejų metrų, šviesiaplaukis, žydraakis blondinas, tiesi nedidelė nosis, mažos prisiplojusios ausys, dvi kojos, kūnas tvirtų raumenų, nestoras.
– O aš noriu būti panašus į jį, tik tamsios odos, kumpanosis, rudomis akimis, garbanotais plaukais ir tvirto kūno sudėjimo. Ūgis – 180 centimetrų, – išdrožė Žvalis.
– O aš noriu būti plonas, dešimtį centimetrų didesnis už Žvalį, juodaplaukiu, žydraakiu, truputį riesta nosimi, švelniais veido bruožais, – užbaigė pageidavimus Mielis.
Prieš prasidedant būrimams, senelis dar pasakė:
– Jūs turbūt suprantat, kad lazdelė proto nė vienam nepridės. Juo turėsit pasirūpinti patys. Dėl to reikės mokytis. Ir fizinės galios daug priklausys nuo treniruočių. Kasdieninis lavinimasis yra geriausias būdas tobulinti save visais atžvilgiais. Tapę žmonėmis, man rodosi, jūs neužmiršite ir kitų savo žmogiškųjų priedermių.
– Prie senelio žodžių ir mes su Pranu kuo nuoširdžiausiai prisidedame, – entuziastingai šūktelėjo Mantas.
Po to tris kartus buvo ištartas burtažodis, tris kartus atskirai išvardyti kiekvieno lovlio pageidavimai ir, burtų lazdelei padedant, visų akyse iš mažų, katinagalvių, vienakojų lovliukų atsirado trys gražūs ir simpatiški vyrai: Spartis, Žvalis ir Meilis.
– Dabar, kai mano sodyboje toks būrys gražių vyrų, gyvensiu kaip rojuje, – džiūgavo ir senelis.
– O mes gyvensime kaip danguje, tik, žinoma, negalėsime būti šventaisiais.
Jie visi penki glebėsčiavosi ir sveikino vienas kitą, stoviniavo trobos vidury, apžiūrinėjo save veidrody, pasiėmė į vidurį senelį, šoko rateliu tartum kokį šokį ir buvo tokie laimingi, kaip nė vienas kitas visame pasaulyje.
– Deja, man neteks ilgai džiaugtis jūsų buvimu sodyboje. Vasara trumpa, artėja mokslo metai, jums reikės uoliai imtis mokslų. Juk nenorėsit pradėti nuo pirmos klasės. Man regisi, kad kibiai ir nuoširdžiai pasimokę per likusius mėnesius, jūs drąsiai galit pretenduoti, na, mažiausiai į kokią devintą ar net dešimtą klasę. Juk jūs tiek daug jau esat nuveikę, kad išmokti tuos paaugliams skirtus dalykus galėsit greitai ir be didelių sunkumų. Žinoma, reikės nemažai ryžto ir užsispyrimo.
Jie visi pažadėjo senelio neapvilti ir nuo pat rytdienos imtis knygų, fizinių pratybų ir sparčiai irtis pirmyn.
Kai pavargęs senelis nuėjo miegoti, jie dar ilgai negalėjo išsiskirstyti į savo miegamus kambarius ir pirmą kartą sumerkti miegui, visiškai naujam ir įdomiam gyvenimui atgijusių akių ir kūnų.