Švito. Kažkuria savo esybės dalele jis jautė, kaip tamsa tirpsta ryto gaisuos, kaip nakties garsus užlieja ryto skambesys. Jautė šaltį, geliantį ir stingdantį. Lūkuriavo taip, kaip buvo įpratęs.
Medžioklės ragas kažką kvietė. Visai arti. Beveik šalia. Minkšta žemė sugėrė atsargius žingsnius. Tyla. Pajuto tik karštą alsavimą ir kraujo skonį. Kažkas jį kvietė, kažkas vedė jį atgal.
Ji įgudusia akimi apžvelgė buvusio mūšio vietą. Papūtė medžioklės ragą, dar kartą ir dar. Kvietė kitus. Savus kitus. Niekas neatsiliepė.
Paliko žirgą ant kalvelės ir atsargiai žengdama nakties drėgmės prisigėrusia žeme nusileido į lomą. Žmonių kūnai, sudarkyti ir bedvasiai, skleidė šaltą švytėjimą. Praėjusi naktis nusinešė visus anapus. Akimirka ji pajuto silpną galios pulsavimą, tarsi gyvybės gija dar nebūtų nutrūkus ir lėtai neštų sielą nebūties link. Lėtai žengė per mirties prisigėrusią žemę, vedama nepaaiškinamo jausmo, kad kažkas jos laukia. Pamatė, kaip plonytė sidabrinė gija neša jo gyvybės likučius anapus. Žinojo – padėti gali tik Vedlio mazgas. Pernelyg gerai žinojo ir taisykles. Mokytojo žodžiai skambėjo galvoje: “Vedlys turi gerai surišti mazgą, mazgas surišamas vedlio krauju. Sunkiai išrišamas. Jei mazgas atsiriš bekviečiant, vedlys nebesugrįš“.
Ji nedvejojo. Aštrūs kaip skustuvas peilio ašmenys perrėžė odą. Karštas, tirštas kraujas plona srovele pradėjo tekėti į iškeliaujančio lūpas. Ji pradėjo rišti mazgą. Virpantys galios srautai po truputį liejosi į vieną. Pamažu mazgas susirišo. Dabar tik reikėjo parvesti jį atgal. Susikaupusi pradėjo kviesti, kvietė taip, kaip prieš tūkstančius metų tai darė protėviai, pirmapradžių paliktais žodžiais. Laikas slinko lėtai, tarsi būtų sustingęs. Ji vis kvietė ir kvietė.
Jis atsiliepė. Orą suvirpino pulsuojančios galios išlydžiai. Išeinančiojo aura sušvito.
Ji atsimerkė. Jautė karštą jo kvėpavimą. Išeinantis sugrįžo. Vedlys atliko savo pareigą. “Nukritęs žiedas grįžo ant šakos - tai drugelis.. ” – pagalvojo ir stipriai jį apkabino, kad pasidalintų savo kūno šiluma.


Varnė







