Nematomas žmogus (2)

nividimka

Sėdėjom sulinkę nuo virtuvės karščio. Prispausti vasaros nakties.
Žora nusiėmė akinius. Ranka perbraukė prakaituotą kaktą. Vėl užsidėjo akinius.
- Pilk, - atkišo taurelę.
Šliūkštelėjau šiltos naminės. Žora nelaukdamas užsivertė.
- Kitaip neužmiegu, - atsiduso. - Aš gi buvau lageryje. Komijoje. Penkiasdešimt metų nuo tada ramaus miego neturiu.
- Kas ėda?
- Kalinius veždavo nuolatos. Kai prisikaupdavo, vyresnybė nuspręsdavo sumažinti. Išvarydavo visus į kiemą. Gal septynis šimtus snukių. Du tankai pusvalandį važinėdavo ir traiškydavo. Kiemą supo aukšta tvora, kabintis buvo įmanoma. Bet... - Žora nusiėmė akinius. - Iki tvoros turėjai suspėti.
- Natūrali atranka.
- Man sapnuojasi anas kiemas. Bėgu, už rankos pastvėręs sudžiūvusį paauglį. Jis klumpa, griūva. O tankas pasiveja, lipa, traiško jo kojas it pagaliukus. Bet prakeiktas džiūsna manęs nepaleidžia. Negaliu išsivaduoti, negaliu ištraukti delno iš jo rankos. Vikšrai lipa, lipa... - Žora ranka perbraukė prakaituotą kaktą.
- Čia tik sapnas. Ten... Ten tikras siaubas. Kaip pabėgdavai?
- Ne, ten buvo juokai.  Tam kieme tapdavau nividimka.
- Kaip?
- Aš sėdėdavau tanke.
Jis vėl užsidėjo akinius.
- Pilk.