Geležies amžiaus civilizacija

Gerbiami rašykai,
jūsų peržiūrai  pateikiu ištraukas iš naujausio savo kūrinio, kuris šių metų gegužės 26 d. Marijampolėje bus pristatomas skaitytojams, mano jubiliejinio autorinio literatūros vakaro metu.
Įėjimas laisvas.
P. S. Kūrinys neredaguotas
Linkiu visiems sėkmės.
Pagarbiai,
Autorius


                                                      Albertas Drešeris



            Geležies amžiaus civilizacija
                          (Dabartinė civilizacija)



                                    HIPOTETINIS
                      MOKSLINĖS FANTASTIKOS
                                  PRIEŠISTORINIS
                                      ROMANAS



Romano “Sugrįžimas į protėvių žemę” tęsinys
                                          Trečioji trilogijos knyga



Pirmasis leidimas
                                        Marijampolė
                                              2006




                                              Pirmoji dalis
  Lietutų imperijos suklestėjimas ir žlugimas


I skyrius

Lietutai

Saulė pamažu slėpėsi už horizonto, paskutiniais spinduliais vis blankiau apšviesdama miškingos vietovės masyvą.
Artinosi nakties sutema.
Tamsa į šią gūdžią girią atsėlindavo kur kas greičiau negu į miško sąžalyno dar neužkariautus atvirus slėnius.
Tamsa baugino čiabuvius. Juos gąsdino ne tik nepermatomas tamsusis šydas, bet dar labiau trikdydavo toj aklumoje staiga išnyrantys magiški šviesuliai bei kraują stingdantys  garsai, taip netikėtai pasigirstantys nakty kažkur toli arba visai čia pat, vos už kelių žingsnelių.
Pirmieji paslaptingi žiburiai, vos tik sutemus, įsižiebia ant medžių išvartų, dažniausiai ant kelmų. Vėliau šiuos žiburius nešioja skraidantys vabzdžiai.
Anot gausybės pasakų, senolių perpasakojamų jaunimui šaltais tamsiais ilgais vakarais, tie šviečiantys skraiduoliai – tai blogų žmonių sielos, pasmerktos amžinai vogti šviesą iš kelmų, kad nešdami ją ant sparnų, apšviestų kelią savo poniai, Giltinei, negailestingai pjaunančiai visus, kuriuos tik pastebi toje magiškoje šviesoje. Žiaurioji Giltinė negailestinga, nei mažiems, nei dideliems. Gyvieji padarai numiršta vos tik išvydę baisiosios ponios šmėklą.
Paslaptingieji nakties garsai taip pat dažniausia reiškia mirtį, nes tai agonija smulkaus paukštelio arba žvėrelio, pakliuvusio į nasrus jį sumedžiojusio grobuonies. Dar baisiau, kai suriaumoja stambiausi mėsėdžiai, pranešdami, kad jie jau pasirengę sumedžioti kiekvieną, kas už jį silpnesnis. 
Tokiu paros metu išgelbėti žmones gali tik tylus lindėjimas urve, išraustame dar dieną, kurio įėjimus būtinai reikia užversti akmeniu arba nors priedanga, supinta iš žabų.
Dar kartais žmonės gelbėdavosi lindėdami išpuvusio medžio drevėje, tačiau tokiame būste įėjimo  priedanga ypač svarbi, nes įsibrauti ten gali ne tik stambus žvėris, bet ir gausybė čia šliaužiojančių padarų, apsiginklavusių ne tik nuodingais dantimis, bet ir kitokiais pavojingais žmogui geluonimis.
Šventa giria apsaugoti žmogų galėjo tiktai dieną, o naktimis geriau jį saugojo šventieji ežerai. Net iš lengvučių švendrių supintu luoteliu išplaukus nakčiai ežeran galėjai čia bijoti tik savo nedorų darbų. Viską matantis ir viską žinantis Dievas Dundulis (Perkūnas) gyvųjų padarų nedorus poelgius skaičiuodavo. O kai tik nustatydavo, kad šis padarė blogo jau per daug, ar tai kaimynui arba gamtai, kaip mat nubausdavo jį, paleisdamas ugninį savo kamuolį, kur belindėtų šis, ar medžio drevėje, ar pintame luote.
Kad priedangas saugesnes lengviau galėtų įsirengti, žmonės gyveno gentimis.
Gentis turėjo Didį vadą bei Krivių Krivį – vyriausią moralinių vertybių sargą.
Jeigu Didysis vadas komandavo kada ir kur medžioti, kada ilsėtis ir kas budės, kad besiilsinčių miegas būtų saugus, tai Krivių Kriviui rūpėjo dieviški dalykai. Jis pirmasis sužinodavo dievų valią ir ją  paskelbdavo žmonėms, be to, jam buvo ypač svarbu įsiminti, kuris žmogus priklauso kokiai šeimai, kad santuokose kraujas artimas nesimaišytų.
Abi šias pareigas atlikdavo dažniausiai ne vienas žmogus, o visa šeima, kuri buvo laikoma stipriausia.
Taip ir gyveno žmonės atskirais kaimais, išlikę po baisiosios šalčio katastrofos.
Anksčiau jie bandė gyventi šeimomis, bet šeimos neilgai teišbūdavo stabilus darinys. Mat pagonybės tikėjimas, atsineštas iš amžių glūdumos, griežčiausiai draudė poruotis artimiems šeimos nariams, todėl patys sumaniausi šeimos medžiotojai turėjo palikti savo šeimą ir prieglobsčio prašytis kitoje šeimoje.
Taip ir sumišo šeimos.
Tokią civilizaciją sukūrė žmonės, erdvėlaiviu išsigelbėję nuo pražūtingojo šalčio epicentro, tiktai tada, kai nuo aprašyto įvykio prabėgo beveik 25 milijonai metų, ir tapo tai naujausio trečiojo - geležies amžiaus pradžia.
Lietutų genties kaimas, kurį sudarė kelios dešimtys šeimų, dar prieš praėjusią žiemą apsigyveno didžiulio ežero pakrantėje, kaip akys mato ilgoje paežerės švendrynėje, ir nutarė prieš šitą besiartinančią žiemą nebeieškoti patogesnės gyvenvietės.
Ežeras ir laikas, tarsi norėdami išrinkti patogią vietą lietutams gyventi, dar ir dabar tebekaraliaujantys visoje pakrantės švendrynėje, iš parinktosios Litutams salos pasitraukė, sudarydami sąlygas čia esančiai dirvai išdžiūti bei sutvirtėti. Dabar šios pakrantės dalies, kur apsigyveno lietutai, neapsemdavo vanduo net pavasarinio polydžio metu, ko nepasakytum apie likusią pakrantę, apaugusią tokiais pat želmenimis, po kuriais dominavo samanomis padengta pelkė linguojančiu paviršiumi su netvarkingai išsimėčiusiais pavojingais akivarais. Šis pelkėtos švendrynės gruntas kiek sutvirtėdavo tik tada, kai visą ežerą padengdavo stora ledo pluta.
Nesutvirtėjus švendrynės gruntui, saugiai patekti į Lietutų kaimą tebuvo vienas kelias – bristi srauniu šaltiniuotu, šalčiausią žiemą neužšąlančiu upeliu, atvinguriuojančiu į patį kaimo vidurį.
Tokiu būdu Lietutų kaimas buvo natūraliai apsaugotas nuo įvairių pavojų ir grėsmių, galinčių kilti dėl kokio žvėries ar piktą lemiančių žmonių kėslų.
Tolumoje, jau už keleto šimtų žingsnių stūksojo gūdi giria, kurios nei krašto, nei galo nebuvo pasiekęs net pats drąsiausias Lietutų medžiotojas.
Tiesa, visai netoli kaimo riogsojo nemažas plotas išdegusio miško, kuriam atželti dabar neleido kaimo moterys ir jau apsilpę, negalintys medžioti vyrai.
Stebėdami gamtą, žmonės labai greitai suprato, kad atviroje laukymėje tinkantys maistui augalai dera gausiau ir daug greičiau. Todėl, norėdami geriau apsirūpinti augaliniu maistu, jie rovė su šaknimis ne tik jaunus medelius, bet ir anksčiau bujojusių šimtamečių medžių kelmus, palikdami tik tokius augalus, kurie pritiko maistui.
Gentainiams apsirūpinti maistu padėjo net vaikai, dienų dienom jie plaukiojo ežere, iš švendrių pasigamintais plaustais, ir ežero pakraščiuose sugaudavo visai nemažai žuvų. Todėl Lietutų kaimo žmonės, gyvendami šioje stovykloje, bado šmėklos niekad neregėjo.
Lietutų naktiniai būstai paprastai buvo pinami taip pat iš švendrių, bet kai vienam gentainiui kilo mintis tas švendres apdrėbti molio dumblu, gavosi vėjo neperpučiamas molinis namas. Jo pavyzdžiu pasekė kiti ir dabar jų būstai tapo neįveikiami nei stambiam žvėriui, nei jokiam šliaužiojančiam padarui.  Kai šaltomis žiemos naktimis į tokį būstą atsinešdavo lauže įkaitintų akmenų, jų skleidžiama šiluma išlikdavo gana ilgai.
Visus šiuos patogumus įvertinusi  kaip dievų dovaną Lietutų kaimo gentis nutarė nekeisti stovyklavietės, net ir tada, kai matėsi artėjančios žiemos požymiai. Kiekvieną ankstų rytą žemės paviršius pasidengdavo vis storesniu gruodu, o apniukusiomis dienomis jau iškrisdavo nors negausus ir šlapias sniegas, kuris ištirpdavo vos įdienojus, bet vis labiau pranašavo artėjančios žiemos speigus.
Toksai genties sprendimas nebuvo įprastas, nes visą ankstesnį gyvenimą Lietutų gentis, kaip ir netoliese gyvenančios kitos gentys, savo stovyklavietes keisdavo prieš kiekvieną žiemą ir kiekvieną vasarą.
Kitaip tariant gentys buvo įpratusios klajoti, ieškodamos gausesnio maisto ir saugumo.

II skyrius
Pasirengimas pirmojo sniego medžioklei

Genties sprendimas nekeisti gyvenamosios vietos, atpalaidavo kaimo gyventojus nuo didžiulio sujudimo tokiu metų laiku, tačiau ne visus. Jeigu stovyklos perkėlimo rūpesčius buvo galima atmesti, tai žiemos pradžios Didžiosios medžioklės atidėti niekas nesiruošė. Pirmasis sniegas labai gerai parodydavo medžiojamųjų žvėrių pėdsakus, o ir žvėrys dar nebuvo pasiruošę sėkmingai slėptis nuo patyrusių medžiotojų. Visa tai teikė daugiau vilčių, kad medžioklė bus sėkminga. Nuo pirmojo sniego medžioklės sėkmės priklausė visos genties sotus gyvenimas ištisą žiemą.
Pasiruošimą Didžiajai pirmojo sniego medžioklei neleistinai vilkino senojo genties vado Tauragio užsitęsusi liga.
Pradžioje atrodė, kad tai tik ankstesnių medžioklių, sunkiai gyjančių žaizdų paūmėjimas, tačiau liga vis darėsi agresyvesnė, tad kartais net pats vadas garsiai sudvejodavo, ar bepavyks pakilti dar nors vienai Didžiajai medžioklei.
Kaime jau pradėjo sklisti kalbos, kad vadui šitą negalią atsiuntė dievai už bausmę.
Anot tų kalbų, nekeisdami stovyklos, žmonės per daug žalos padarė šiam gamtos kampeliui, kad šis galėtų greitai atsigauti. Dievas Dundulis jau užsirūstino, bet savo globojamą Lietutų gentį dar nebaudžia, o tik įspėja, kad kaimas gali būti sudegintas, nusviedus čia ugninį kamuolį. Dabar juos gelbsti tik vėlyvas ruduo, nes paprastai tokiu metų laiku Dievas Dundulis savo ugniniu kamuoliu nesišvaisto.
Su kiekviena diena artėjant Didžiosios medžioklės metui, vis daugiau genties balsų reikalavo Krivių Krivaitį Hidišą sužinoti tikrąją dievų valią ir paskelbti ją genčiai.
Krivių Krivaitį ilgai raginti nereikėjo.
Jau kitą rytą jis pakėlė gentį ilgoms ir varginančioms dievų valios išklausymo apeigoms.
Laužai ir aukurai degė dieną ir naktį.
Ant šių aukurų gentis baigė suaukoti paskutines maisto atsargas, tačiau dievai savo valios reikšti neskubėjo.
Žmonės pavargo nuo nesibaigiančių ritualinių šokių ir garsių maldų.
Pagaliau, kai vieną vėjuotą šaltą naktį, patekėjo jau antroji mėnulio pilnatis, žmonės išgirdo dievų valią, tariamą Krivių Krivaičio Hidišo lūpomis:
- Lietutų gentie! Nesilaikydami senų tradicijų pakeisti savo stovyklą prieš Didžiąją pirmojo sniego medžioklę jūs užsirūstinote ne tik dievus, bet ir jų motiną Saulę, kurie bausdami nepaklusniąją gentį atėmė jėgas iš senojo vado ir neleis jam daugiau vadovauti  nė vienai medžioklei. Tačiau dievai esti gailestingi. Jie linkę atleisti. Netgi sėkmingą šių metų medžioklę pranašauja, jeigu senasis vadas atneš didžią auką, o po to jūs išsirinksite naują vadą, kuris savo žygiais išgarsins visą Lietutų gentį.
Didžiąja auka turi būti genties vado sūnūs - dvyniai paaukoti ant didžiausio, kokį tik galime pastatyti, aukuro.
Gentis nuščiuvo išgirdusi tokią baisę Dievų valią.
Jie negailėdami gausiai aukodavo įvairiausias vertybes: įgytas ir pačių sukurtas, tačiau gyvų žmonių aukos jau neprisiminė net patys seniausi genties nariai.
- Ar tik nebus čia  Krivių Krivaičio Hidišo kerštas senajam genties vadui, kad šis ne visada jam buvo prietarus ir ne visuomet paisė jo pranašysčių?
Tauragis buvo labai patyręs medžiotojas, todėl geriau nuspėdavo kas visai genčiai bus geriau. Dėl to jį žmonės gerbė ir mylėjo.
Hidišo šventa valdžia laikėsi baime, kad neužleistų šis kokios ligos ar dar kitokios netikėtos negandos. 
Kai šiedu nesutardavo, tai vadas likdavo teisus, o Krivių Krivaitis, švaistydamasis prakeiksmais visai genčiai, ilgam užsidarydavo savo būste, kurį atskirai nuo visos gyvenvietės ežero šventoje saloje, surentė ta pati gentis pagal Hidišo reikalavimus. Toje saloje galėjo apsigyventi tik kriviai ir vaidilutės. Žinoma į šią salą buvo kviečiami ir kiti genties nariai, tačiau tai būdavo tik švenčių progomis, kai būdavo atliekamos aukojimo iškilmės.
- Ar tik nekerštauja Krivių Krivaitis Hidišas jaunajam vado sūnui Anriui už šio draugystę su vaidilute Laima? Ar nenori Krivių Krivaitis Hidišas šitaip atsikratyti savo būsimo konkurento? – spėliojo gentainiai.