Pasiimki mane į pabundantį rytą,
Virš miglotų laukų, į padanges savas,
Gal nebūsiu aušra, saulei tyliai pakylant,
Bet jei šviesiu šalia, tai tik tai dėl tavęs.
Pasiimki mane, iš sapnų pasivogtą,
Nepabudusią dar, užmiegotom akim,
Ir plaukai mano tyliai delne tau banguotų,
Ir virpėčiau visa tartum jūra vilnim.
Pasiimki mane, išsineški susėmęs
Mano norus, mintis ir droviausias svajas,
Gal ir būsiu aš ta, dėl kurios nusidėjęs
Tu norėtum išpirkti ir mano klaidas.
Pasiimki mane ir neleiski pareiti
Į namus, kuriuose aš dabar gyvenu -
Jeigu galima bus, tai abudu išeikim
Iš savęs į save per sulietus delnus.
Pirma strofa tai šauni, gražus rimas. Bet va Jeigu galima bus kažkaip sausai skamba - tarsi l. subjektas vadovautųsi kokiom instrukcijos, tiesiog administracinis stilius prakalbo. Kodėlgi, tarkim, ne „jei galėsim", bet irgi nelabai skamba. Droviausios svajos kiek nuvalkiota, bet čia tinka.