Pamirštas lobis

Tikiuosi atsimeni,
Kai ant pasidabruoto
Minčių skardžio,
Apiberto blizgančia
Rasa,
Aš palikau tau besparnį
Švelnumo varveklį...

Jis buvo ne ledinis.
Neištirpo.
Ech, bet ir neatgaivinai juo
Įkaitusio kaip žarija
Savo kūno.

Atsimeni,
Kai nusileidus paskutinei
Vasaros saulei,
Padovanojai man
Mažytę kibirkštėlę,
Liepęs ją saugoti ir
Nepaleisti,
Kad ir kas atsitiktų?..

Suspaudžiau ją delne
Iš visų jėgų.
Nenorėjau tavęs nuvilti.
Randas liko iki šiol.
Ir man nešalta.

Pameni,
Kai iš akių byrančiame
Smėlyje paslėpėm viską?..
Na, ne viską,
Bet tai, ką turėjom.

Tada apkabinai ir
Tyliai į ausį sušnibždėjai,
Jog tai amžinai bus
Mūsų lobis.

Bet žemėlapio aš
Neturiu. Ir tu neturi.
Dabar lobiai jau kiti,
Tačiau to mūsiškio
Niekas nesuras.
Mes irgi.