Adata

(I dalis)
Danutė ir šį kartą ėjo neskubėdama. Rudeninis vėjas taršė pusiau žilus plaukus. Šventorius. Klestelėjo ant medinio suolelio. Suskambo varpas kviesdamas vakarinių mišių. Danutė pažvelgė į praviras bažnyčios duris. Ne ne! Ji  dar negali įeiti į Dievo namus! Keršto adata, kurią paliko aname miestelyje po durimis, ir šiandien neleidžia jai pakilti nuo šventoriaus suolelio. Atrodo, net pirštai tebejaučia adatos metalo vėsą, nors praėjo keleri metai. O juodoji pykčio minute! Tas pyktis ir įrideno užkeiktąją adatą tarpelin tarp laiptinės ir durų skenksčio. Plyšys po durimis buvo lyg tam skirtas! Prisimena, kaip kalančia širdimi išskubėjo pro daugiaaukščio lauko duris. Tada protas ir keršto jausmas pykosi. Bejėgiškumas prieš skriaudą stiprino kerštą, o protas liepė nekvailioti. Jeigu protas sakė, kad tai, ką padarė yra niekas, tai ko ji jaudinosi? Ir dabar jaudinasi… Vadinasi,  padarė negerai. Prisiminė, kaip pasuko atgal, jau net lipo laiptais, kad išimtų adatą, bet gretimų durų girgždesys išvijo. Ji nebegrįžo.   
Žmonės ėjo bažnyčion. Danutė vis sėdėjo šventoriuje… Pradėjo krapnoti. Dabar ji džiaugėsi lietumi. O tada…  Anas ruduo ir padarė tai, dėl ko ji šiandien sėdi čia. Tik šalia bažnyčios.
Iki ano rudens Danutei sekėsi ūkininkauti. Nesvarbu, kad atvažiavusi iš didmiesčio. Atrodė, kad ir tėvų žemė džiaugėsi sugrįžusiąja. Ir pati didžiavosi, kad puikiai sekasi. Dalį pajamų atidėjo tėvų kapams tvarkyti (neišgalėjo to iki ūkininkavimo). Ir šiandien  sau priekaištauja, kad to nepadarė. Pinigus išleido niekams. Sau. Savo šventei. Geriau būtų mišios už tėvus… Po savo šventės pasižadėjo iš ateinančių metų derliaus tikrai tikrai ir mišias užsakyti, ir antkapius pastatyti. Bet kito derliaus nebebuvo.  Lietus guldė javus. Visą vasarą. Grūdai dygo varpose. Kombainas pjovė dejuodamas. Nežinioje bėgo dienos. Drėgnus grūdus vežė į sandėlį. Sandėlininkė tai užgerdavo, tai susirgdavo, tai raktus pamiršdavo… Dingdavo džiovykloje elektra, lūždavo norijos… O dienos tamsėjo. Vis lietingos. Grūdai aruoduose kaito. Už sandėliavimą reikėjo mokėti. Ir nemažai. Didieji grūdų supirkėjai ir „berniukai“ už grūdus mokėjo ašaras. Kai vietiniame laikraštyje pasirodė dar vienas naujas perkančiųjų skelbimas, Danutė paskambino. Pirkėjai siūlė pakankamai gerą, kaip jai atrodė, kainą.
Nuvažiavo pas juos. Netoli. Kito miestelio pakraštyje. Viename iš pastatų prie ilgo stalo sėdėjo juodaplaukė moteris. Direktorė. Danutei parodė sutartį. Ji sutiko su pasiūlyta kaina. Kitos išeities ir nebuvo. Grūdai gedo. Prisimena, kaip paliko  saldainių dėžę, prašydama nedelsti su atsiskaitymu. Pinigų reikia rudeniniam žemės dirbimui. Malonioji direktorė prižadėjo net grynais, net atvežti į namus!
Ir kaip ji tada nesuprato?!
Grūdus išsivežė pirkėjų vairuotojai. Pasverdavo prie sandėlio. Tiksliai. Išvežė visą tų metų derlių. Danutė, kaskart užėjusi pasiimti sąskaitų, matydavo, kad grūdų svorį direktorė įrašydavo į paprastą mokyklinį sąsiuvinį. Galvojo, kad taip galima.
Ir kaip ji tada nesuprato?!
      Už grūdus pažadėjo, kaip ir sutartyje parašyta, užmokėti po dviejų mėnesių. Du mėnesiai praėjo. Ji paskambino. Direktorė paprašė palaukti. Palaukti tik kelias savaites. Palaukė. Vėl paskambino. Paprašė dar palaukti. Danutė paskambino po mėnesio. Pinigų nėra. Nuvažiavo pati. Malonioji ponia jau nebebuvo maloni. Liepė nevažinėti, tik skambinti. Kaimynas, pardavęs grūdus tiems patiems pirkėjams, atsitiktinai sužinojo, kad  grūdai buvo perparduoti kitiems (siaube), tik už mažesnę kainą!!! 
Ši žinia pavėluota. Rato atgal nepasuksi. 
Vis dar tikėdamasi atgauti pinigus Danutė pradėjo skambinti direktorei kas savaitę. Pradžioje į skambučius atsakinėjo sekretorė, paskui  nebeatsakydavo niekas. Ji nuvažiavo vėl. Ant firmos pagrindinio pastato ir didžiulių metalinių angarų durų kabėjo spynos, o gyvenantieji kaiminystėje pasakė, kad ši „firma“ seniai dingusi.
Su viso derliaus pinigais?!
          Danutė rašo pareiškimą policijon. Rašo seiman. Laikas eina. Atsako, kad  vyksta tyrimas.
Laikas eina. Ir tikrai gauna kvietimą kaip nukentėjusioji. Po dvejų metų.
            Pagaliau važiuoja į  to miestelio prokuratūrą. Bus išklausomas jos skundas. Gal ras teisybę.
Širdį spaudžia nuoskauda dėl apgaulės. Geriau būtų kam nors atidavusi, nei … Ne ne, ji netylės!  Bet tylėjo…
Pilna salė  apgautųjų. Net vietų atsisėsti ne visiems užtenka. Kas ji tame būryje? Įeina ir ponia, buvusioji direktorė. Pasipuošusi, lydima dviejų dukterų. Gražioji ponia sodinama ant kaltinamųjų suolelio. Šalia pasodinamas surakintomis rankomis ir jos bendrininkas. Na ir kas? Ar buvusioji direktorė mažiau kalta? Salėje tvyro pyktis ir apmaudas. Prokuroras pradėjo klausinėti liudytojus. Po vieną. Apgautieji  pasakojo tai, ką ir Danutė  patyrė. Visai taip pat! Visi prašė atsilyginti. Prašė!!! Tik vienas kitas išdrįso reikalauti. Kas iš to? Prieš mėnesį mirusio ūkininko žmona verkdama maldavo  nors kiek dabar, nors kiek šiandien pinigų, kad galėtų užmokėti bankui palūkanas… Gresia bankrotas. Salėje tylu. Kas duos ar atiduos? Kaltinamoji ponia lakuotu nagu gramdė rankinės dėmelę… Prokuroras be žodžių vartė bylos lapus…  Po minutės pakvietė kitą liūdytoją, paskui dar vieną. Tarp jų ir senolį. Susiglamžęs sąsiuvinio lapelis su pieštuku rašytomis datomis ir išvežtų grūdų kiekio skaičiais tirtėjo jo rankose. Tirtėjo ir kūnas. Tik sėdintieji ant kaltinamųjų suolelio buvo ramūs.  Prokuroras  nepakėlė galvos. Tai buvo puikus tuštybės mugės spektaklis! Vaidino apgautiesiems. Paskutiniajame veiksme vaidino ir buvusioji direktorė. Ji nekalta, nes ir ją apgavo…  kiti. Gudresni.
Ne ne, to Danutė  nebegalėjo ištverti! Teisybės nėra.  Ir ji pasiryžo teisybę atstatyti kitaip. Ne fizine, ne teismine, o antgamtine jėga. Pirmoji išskubėjo iš salės ir, stovėdama prie laukujų durų, rankinuke susirado siūlų ritelę su adata. Adatą įsismeigė į švarkelio atlapą. Šaltas prakaitas drėkino kūną. Prispaudusi kairės rankos smilių prie adatos smaigalio, mintimis meldė teisingumo ir atlyginimo už skriaudą. Ji neprisimena kieno ir kokio teisingumo prašė. Prisimena tik, kad to prašė dėl visų  nuskriaustųjų, sėdėjusių salėje. O nuskriaustieji tuo metu jau ėjo pro šalį, pro duris, šalia kurių ji stovėjo. Ėjo namo. Nusiminę. Pikti.
Darbo valandos dar nesibaigusios. Puiku. Danutė sekretoriate susižino, kur gyvena buvusioji direktorė. Netoli, daugiabutyje. Rado. Atsisėdo lauke ant suolelio. Raminosi. Abejojo, ar reikia tai, ką sumaniusi daryti. Netrukus iš automobilio išlipo ji. Išlipo ir dukros. Visos juokėsi. Danutei suspaudė širdį. Ypač juokas! Lyg pasityčiojimas. Lyg spektaklio tąsa. Ir ji pasiryžo… Tada adata ir buvo palikta…  Užkeikta ar ne, bet palikta.
Nuo to laiko paliktoji adata kasdien bado jos pačios širdį.