Neturiu kaimo

Neturiu kaimo.
O kaimas neturi manęs.
Tik vieną agrastų krūmą
Susiruošus raškyti darže.

Bet kasmet vis tas pats - --
Sėdi tėvas ant slenksčio
Toks laimingai apsiraškęs.
Primyniau sergančią boružę
Dabar tik trys su puse taško.

O aš rudenį atsigriebsiu,
Alyvinius, bet ne žibuoklinius
Kristinius už ūsų užtąsysiu.
Išsitėkš į rūgštynių humusą.
Aš be agrastų, jis be obels.

Į šulinį primetu mėtų
Ir serbentų lapų.
Nuolat močiutės nenaudėle
Tituluota, klausau kai cakt cakt
Akmenukai į dugną atsimuša .

Būna spaudi, spaudi
Siuvimo mašinos pedalą –
Gelžgalys žvangsi,
Ratelis tik įsisuka ir suk
Jau nesustoja, o
Senelė jau šūkalioja:
Rūksta, pečių palikai.

Čia ir gi būna vyšnių.
Paprastai nuo penkių iki penkiolikos.
Šįmet jas pasidalinsiu su tavim,
Bet tik naktį,
Kai močiutė nematys.
Nes ji ne Zosė.