(PERSPĖJIMAS: išsamus tekstas, reikalinga tėvų priežiūra)
Aš turiu didžiulį bybį.
Ne, tai ka pagalvojote – tik trečdalis manojo kalavijo.
Gamta ar genai, nežinau. Bet jis siaubingai didelis. Ilgas gyvatinas, plaukuota šlanga su dinozauro kiaušiniais. Mokykloje man visada būdavo sunku pagalvoti apie fizinio lavinimo pamokas – baisi gėda. Stengiausi niekada nevilkėti kitokių kelnių, nei džinsai. Kieti, sulaiko, – menka priedanga, bet vis geriau, nei mataruoti šautuvu per krepšinį.
Šlapinantis tarsi nieko tokio: ranka plauna ranką, kaip sakant. Ta prasme, storis toks.
Kai kurios mergos nesupranta, ką daryti. Sako, kad jau įeičiau normaliai, ne su ranka. Sakau, jog aš jau kuris laikas… Tada netiki.
Šiaip man beveik patinka. Nesistengiu prisijungti prie kolegų, kai jie po keleto bokalų pradeda pilstyti apie mergas, apie seksą. Pasitaiko veikėjų, kurie netgi turi kuo pasirgirti. Sėdžiu, tyliu, man patinka padavėjos. Tiesiog atneša alaus, be jokių įtarimų apie artilerijos pabūklą po stalu. O tie giriasi.
Dabar dirbu kitur.
Beje, paauglystėje supratau, jog esu fenomenas. Ne, ne dėl to bybio. Dėl potraukio, dėl potencijos ir panašiai. Tiksliau, dėl neitin didelio potraukio, ir dėl perdėm statistinės potencijos, nesuderintos su įrankiu. Aš šiaip esu nieko ypatingo. Viens-du, miegam. Visi laimingi, merga lyg ir jau, aš – taipogi. Kasetėse ir internete visai kitaip: mergos kaifuoja nuo arklinių senių, sako jiems gražias frazes valdovės balsu, o seniai laisto jų veidus sėkla, demonstruoja specialiuosius efektus.
Vieną dieną susinervinau, kai draugai pasiūlė į paplūdymį. Toks oras, jokių šansų atsisakyti. Bandžiau pezėti apie darbą namie, apie “vakar daug gėriau”, apie kitus planus. Ką daryti, jei man išlenda laukan per glaudžių kraštą? Kyšo tokia atkarpa - gali užkliudyt ką nors. Nenorėtumėte bybiu užkabint padorios senutės, brūkštelt jai per petį? Nerandu tinkamų glaudžių. Juk neisi su kelnėm į jūrą. Keista būti kurorte ir nesimaudyt.
Tėvai nė žodžio apie tai. Turiu dvi versijas: arba jiems nerūpi, arba nepatogu ir labai gėda. Kažkodėl turiu nuojautą, kad mamai gėda, o tėvui tas pats. Bet tai jau praeitis. Traumų vaikystėje nepamenu, išskyrus tą, kai senelė aiktelėjo vonioje. Paskui ji pradėjo kasdien keistai juokauti prie stalo.
Esminis įvykis – šokiai. Mokykloje niekas nežinojo, išskyrus pačius šlykščiausius draugus, bet laimė - jais niekas netiki. Tai po šimtadienio šokom su balerinom iš meno mokyklos, labai gražios ir patyrusios. Šokyje, ta prasme. Taip juda gerai, viską užmiršti, jauni laibi kūnai… Dar dabar prisimenu, kaip ji nepatikėjo, ką netyčia palietė. Sako “tu linksmuoli, kaip čia sugalvoji tokius fokusus? ” Taksi namo grįžau su šampanu kraujyje ir erekcija per visą švarką.
Paskui dar norėjau specialistų nuomonę sužinot, buvau klinikose. Viskas gana paprasta: nusimauni kelnes, nejauki tyla. Paskui “ačiū, dabar luktelkit”. Pasiimi raštelį, šypsaisi, nes praktiškai nieko naujo neparašo. Tik “visiškai sveikas, gydymo neskirta”.
Kartą sutikau keistą vyrą, matytą klinikose. Autobuse žiūrėjo man į kelius ir šypsojosi. Iškart supratau: tas žmogus mato. Fragmentiškai susipažinom, taip jau išėjo. Sakė esąs psichoanalitikas ar kažkas į tą pusę. Perskaitė mano kūno kalboje, tipo aš per daug judu stengdamasis nukreipti dėmesį, o kelnės per plačios. Nuginklavo, gražuolis. Buvau geras žmogus, o jis taip pat. Tikrai, jokių nesamonių – nors galima visko prisigalvoti su tokiais klientais. Lankiausi jo grupėse, nors mano “kalibro” egzempliorių ten neateidavo.
Mes kartu uždavėme man užduotį: kas rytą sakyti gražius žodžius bybiui, o vakare drauge pasigirti, kaip fainai praėjo diena. Gražiai, kaip žmonės, kaip draugai. Tai tikrai nesunku! Paskui mane perspėjo, kad nereikia per daug įsitraukti - tai tik terapija.
Nuo tos terapijos iš tiesų geriau. Dabar aš gyvenu pilnavertį gyvenimą. Dirbų klinikose, psichiatrijos skyriaus archyvo darbuotoju. Tvarkau bylas, rūšiuoju. Kartais atrodo, jog nerasiu vietos gyvenime; bet gyvenimas rado man vietą. Kodėl? Nes čia dirba ir mano ridikėlis, mano meškėnas, mano saulutė – žavingoji dispečerė iš naktinės pamainos. Susipažinom per vieną valstybinę šventę, kai budėjom už naktinę pamainą.
Nepatikėsit, kokia merga. Dėl šlangos jai – jokių klausimų. Tarsi taip turi būti. Ir super krūtys. Iš viso, ji tiesiog super. Tokia didelė, bet liekna - kažkuria prasme. Mano meilė. Didelė siela.
Sako, negalėsim turėti vaikų. Cha, kas sakė? Ech jūs, daktariūkščiai. Pilna tų vaikų, įsivaikink nors ir visą darželį. Negi tai svarbu? Vaikai – mūsų ateitis. O ateičiai reikia paprastų, bet didelių, mylinčių ir nuoširdžių žmonių. Kaip mes.