Pasirodo, su Piteriu Penu
Esam bendrininkai nusikaltimo
Be premeditacijos, spontaniško
Kas galėjo įtarti?
Vakar prieblandoj gulint odinėj kušetėj
Prokuroras išsakė man kaltinimus
Nužudžius, dėl nusikalstamo pasitikėjimo
Her Friedrich, išėjęs
į trečios stadijos beprotybę,
Argi aš tai padariau?
Ar adata moters rankose virsta Liongino ietim?
Pradžios nepamenu
Nežinau savo išgąsčio vardo
Lyg žydinčiam lazdyne lokys
Ar tamsūs vandenys atspindėjo? Gal sapnavau?
Mažoji Arachnė
Audžiau, siuvinėjau
Akių nepakeldama – bijojau pakelti
Mečiau tinklus, puodkėles ir gobelenus
- slėpiausi , nuo to, kur anapus.
Tavo žygdarbius Piteri
Išaudžiau, tavo nuopuolius,
Mielasis, išsiuvinėjau
Prilopiau save prie tavęs
Paslėpiau save audeklo klostėse
Svaigūs pančiai – rypavau
Šilkas, batistas, poplinas
Dūstu šaukiau, paleisk
Kiekvieną dieną po giją
Po dygsnį uosčiau tave, ir verkiau
- netikęs vaikis.
Sekmadieniais klūpom
Ne gelbėti prašiau,
Prašiau daugiau spalvų,
Daugiau kontrasto ornamentams
Tariausi, nėr žvėries
Tik aistra rankdarbiams, tokia alinanti
- duok prašau stiprybės
Mano adata, ietie mano
Likom dviese pas tėvo kapą
Ir dvi baimės mano
Ta godi, savanaudė – pamišus Arachnė,
kuri tiki Ofelija esanti
Ir ta akloji – žvėris, kur anapus,
Vienu metu bijau tik vienos– tai guodžia
O tu Piteri? Amžinas vaike
Žilais smilkiniais. Nedraudei gausinti
Tobulus atvaizdus tavo ir neskatinai
Dviese su hipochondrija, tokie trapūs
Archyvavot visą pasaulio išmintį.
Kada gi tu prisijungei?
Nereikia interpretacijų, kalbame
Ne apie mano motyvus, turime faktą
Savaip, vaikiškai žiauriai
Ir vaikiškai primityviai
Jo išsigynei Piteri Petrai
Jo tokio Evangeliško, deja paklydusio
Mano šilkuos, ir tavo vaikystėje
kur du stos mano vardu...,
kur du pasuks į skirtingas puses?
Vis tas pat kuo buvom
Likom bendrininkais
„Imkit vaikai pagaliuką...“