vėjas skarabėjas

skarabėjas ant tavo rankos
medinis amuletas
krykštaujančioj vasaroj
už užuolaidų tirta vėjas
įkvepia alyvų dvelksmą į savo senus plaučius
o sudrėkusios akys bėgioja po debesis
nuo tavo rankos iki ano kalno penkiolika minučių kelio mintimis
bet tai dabar nesvarbu
tik sustojus vaikystė smilgų paunksmėj
neberanda rodyklių į rojų
ramsto dangų krištolinės kopėčios
kojom banguoja tavo sijonas
ir nesinori nuplaukti į tolius
kaubojus su smilga dantyse ir skrybėle rankoje piešia pusnuogę moterį saulėgrąžų lauke
tilindžiuoja plaukuos mėlynos viltys
nusigręžę nuo kranto žolių
išgręžę nertas rankoves
suranda nakties šilumą vasarnamio prieangyje ir supasi supasi supasi.. 
kol tebesitęsia saulės užtemimas tavo kišenėj
ir magnolijos Mongolijoj netikėtai numeta lapus
suradę supimosi ore džiaugsmą
-angelai gyvens šakose-
kramto tabaką sučiauptos lūpos
šaltmėtinis saldainis jautriausioj būtybėj sušaldo gerklės konservatoriją
kol kartoji tyliai mintyse
pranyk, o mėlynas žvėrie, užstojęs saulę mano-
palik mane nuogą, be dvasios,
tik neatimk skarabėjo ir tirtančio vėjo...