Druskos stulpas

Atminties klevo sulos lašėjimo
Ritmu į druskos stulpą belsk.
Žemė mėšlo skarabėjais prakaituos-
Lūpom dvokiančius sparnus
Nukąsk. Ir versk ropot po musių
Nutupėtu pakaruokliu, belsk.
Lai jie apsėda mandragoros šaknį.
Kurią dušimtametė moteris
Anapily plaukus ringuodama iškas.
Tu belsk, kol veidas tirps tarp stulpo
Kojų. Verk išstenėto nuoviro lašais,
Kol Eliziejaus edelveisų žiedadulkėm
Čiaudės sustojęs numirt sakalas.
Belsk, kai tarp pirštų linguos
Pirmapradė nendrė, kadagiais
Širdis apsals. Belsk-
Į savo sūrią viltį.