Apysaka apie knygą

Apysakos – knygos pėdsakuos sutelpa trapūs metai – 
Atgula nosį griaužiančios dulkės – sprangus kartėlis –
Keliai – nubarstyti šakotais išviešinimais –
Tapsiančiais visų numazgojimu – rytojaus sąžine –
Vienų neištikimybe – kitų artuma –
Žingsniai – antrojo dešimtmečio aidai...
Rodos vėl grįžta grąžindami – „grAžindami“
Purvu apdrabstytus vis dar paslaptingus namo koridorius...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Raštai – išminties slėpiniai –  susitinka per žmonių mintis –
Išmindžiotus takus – tapusius istorija –
Nepersenę – nepasenę senoliai –  rods vėl kalba – per sekmadieninių skaitinių valandėles –
Ir šiais – taip greit prabėgsiančias pro šal ...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Pasiramsčiuodami vaikaičiai eina dar toliau –  ir jau matosi stalas –
Ant jo vyno taurė – pyrago riekelė ir negyvas paršelis –
Nieks nieko nepaima nepajudina – nes kažkuo tiki...
Ryškiausios iš ten pasirodo jiem ligotos – negyvos ir kruvinos gyvuliuko akys...
Kūna apėmusi baimė tęsias toliau...

... laikas nestovi vietoj – keliaujam į paraštes –
O gal į visišką šių metų pažinimo centrą –
Ten sutikdami parklupusius žmones – gimines –
Negyvus gyvuliukų kūnus – badą...
Bet – štai dar ankstesnis vingis meta savo užmojus –
Ir nespėja mūsų pagauti – bet ar ilgam...
Nenorėdami jo neatminti užverčiam ir aklai praleidžiam apysakos pabirusios lapus –
Bet ar ilgam – tik iki ryto.