Vaclovas : ieškant eilinio Jonuko

Buvo trečiadienis ir Vaclovas (kaip visada tokiais atvejais) ėjo pasivaikščioti po mišką. Miške jis jausdavosi lyg namuose ir dainuodavo daineles apie Jonuką ir Petriuką.
Jonukas buvo mėgstamiausias Vaclovo pasakų herojus. Prieš kiekvienus Naujuosius metus Netoli kaimo bažnyčios sienlaikraštis rašydavo pasakojimus apie Jonuką. Pasakojimas apie Jonuką buvo pirmasis skelbimas bažnyčioje per visą jos gyvavimo istoriją. Mat ir pati bažnyčia buvo pastatyta ne taip jau seniai, t. y. lapkričio aštuonioliktą dieną.
Nors Jonukas buvo pats mėgstamiausias Vaclovo pasakų herojus, tačiau Vaclovas nebuvo skaitęs nė vienos pasakos apie jį. Tik girdėjęs keletą Pokalbių Nuotrupų besišnabždančių apie šį vyruką. Nuotrupomis nelabai tesinorėjo tikėti- jos Vaclovo herojų Jonuką vertė pačiu baisiausiu ir blogiausiu pasaulio padaru, atseit jis buvo iš tų, kurie keikėsi ir nelankė mokyklos. Todėl Vaclovas žūtbūt nusprendė susipažinti su Jonuku.
Ir išėjo mūsų herojus Nosies Tiesumu. Jo senelis Vacys, kaimynų draugiškai vadinamas Macu, buvo sakęs, kad eidamas Nosies Tiesumu Netoli tenueisi. Kadangi Vaclovui nesinorėjo grįžt atgal į kaimą, tad jis pasuko Nosies Kreivumu. Bet ir jis niekur nenuvedė. Tada Vaclovas pasuko Kur Širdis Geidžia. Ėjo ėjo ir pamatė, kad priėjo kitą kaimą.
Kitame buvo tikras sujudimas- kaimo žmonės lakstė lyg galvos netekę ir buvo nešini krepšiais krepšeliais, pintinėmis pintinėlėmis, maišais maišeliais. Vieno žmogaus Vaclovas ir paklausė- „ką jūs čia nešate? “. Mat po įvykių Padangėse Vaclovas tapo daug drąsesnis ir ėmė daugiau bendrauti su žmonėmis. Bet tas žmogelis matyt nebuvo patekęs į Padanges ir buvo labai jau nedrąsus. Jis tik susigūžė ir nuskubėjo pas savo kiaulę. Vaclovas gūžtelėjo pečiais ir nusekė paskui. Diedukas dar labiau paspartino žingsnį ir Vaclovas pamanė, kad gal ir jam reikia skubėti? Tad jis nuo dieduko neatsiliko. O eidamas paskui klausinėjo „dieduk dieduk, o tavo kiaulė kokios veislės? “ ir „dieduk dieduk, o kuo tu ją šeri? “ Bet diedukas neatsakinėjo į Vaclovo klausimus, bet dar ėmė ir bėgti. Jis lėkė nesidairydamas į šalis ir netgi ėmė vaidinti Amelą Gandrodot ir bėgti plaikstydamasis plaukais. Bežiūrėdamas į dieduką Vaclovas prisiminė savo karvę ir bėgdamas pasakojo diedukui „o jūs žinote, kadaise aš turėjau karvę. Ji buvo juodai balta ir labai protinga. O tu žinai, kaip aš ją nusipirkau? Tai va- pabudau aš vieną rytą prie turgaus vartų... “ Vaclovas vis pasakojo, diedukas lėkė kiek įkerta. Ir Vaclovas net nepajuto, kaip atsidūrė prie kažkokio keisto pastato durų.
Pastatas buvo aukštas ir dėl šios namo ypatybės Vaclovas nematė, kas yra už jo. Todėl nerado kitos išeities kaip sužinoti, kur yra diedukas, kaip eiti į šį didelį keistą pastatą. Vaclovas sukaupė visą savo drąsą ir narsą ir žengė pro duris. Tiesa, jis tik manė žengiąs, nes iš tiesų jam bežengiant į vidų kažkas po nosim užtrenkė duris. Vaclovas buvo priblokštas. Jis ėmė savęs klausinėti- „o kodėl manęs neįleido? Gal jie mano, kad aš tikiu kitą dievą? O gal jie galvoja, kad aš visai niekuo netikiu? Nors, iš tiesų, ar aš tikiu dievu? Juk tikiu, nes jei netikėčiau, manęs niekas nebūtų įleidęs į dangų. Bet palaukite, juk manęs ir neįleido. Tai gal aš dievu netikiu? “
Vaclovas jau beveik buvo susipainiojęs savo minčių knibždėlyne, kai prie jo netikėtai pribėgo katinas Arvydas ir pasakė, kad televizorius veikia ir rodo Vaclovo mėgstamiausią serialą „Marytė niekada neverks dėl tokio mulkio, koks yra tas beširdis, nemokantis nė jokio normalaus šokio, kaimynų anūkas Brazys“, kurio šiandienos serijoje Marytė susitinka Brazį ir dovanoja jam šuns dienas. Tad Vaclovui iškilo labai sunki dilema- ar žiūrėti serialą, kurio visos serijos jau žinomos ir mintinai išmoktos, ar ieškoti Jonuko, kurio Vaclovas niekada nebuvo matęs ir kurį tiesiog svajojo kada nors susitikti. Viską rimtai apsvarstęs Vaclovas pasirinko serialą.
Deja, bet jis taip ir liko nesužinojęs, kad nuo Jonuko buvo atsilikęs vos per keturis žingsnius ir kad tas Vaclovo mėgstamas Jonukas ir buvo tas diedukas.. tačiau, kaip jau minėjau, Vaclovas to ir nesužinojo, mat patikėjo katino Arvydo, kuris iš tiesų net nebuvo katinas Arvydas, melagystėmis. Dar vienas "deja", tačiau Vaclovas pamiršo, kad jo serialą rodo pirmadieniais, o tądien buvo trečiadienis.
Tad mūsų herojus dingo iš Akiračio ir nesutiko Jonuko.