trumpa istorija

Moteris, kurią myliu, gyvena ant vienišos senamiesčio palangės. Ten virvės, ištemptos tarp namų, kaip miniatiūrinis paukščių takas, kartais juo ji išveda pasivaikščioti savo pėdkelnes, nors dažniau ten vienišai klydinėja medinakojai spaustukai.

Moteris, kurią myliu, vaikšto pirštų galiukais, klaidinančiais  dramblio kaulo takais ir iš po jos pirštų byra juodakojės natos. Jos velniškai lengvai prasprūsta  pro angeliškus pirštus, kiekvieną jų savaip palaimindamos.

Moteris, kurią myliu, gimė  precizišku teptuko judesiu drobėje, kairiarankio genijaus
dirbtuvėse. Sukūręs ją be paliovos šypsojosi metus. Netrukus po to mirė.

Moteris, kurią myliu kai dar  buvo mergaitė, (aš ir tada ja mylėjau) sau maža lakstė po kiemą ir žemėje užkasinėjo gražius stikliukus, vėliau ten sudygo vyšnios, butaforiniu žiedų sniegu apklojusios visą žemę aną pavasarį.

Moteris kuria myliu lėtai keliauja mano venomis, pralenda pro kaulų labirintus, nesusipina nervų raizginiuose, nepaklysta mano sieloje.


Pusė penkių ryto rašytame laiške lengvapėdiškai paliktos skyrybos klaidos, kaip pleištai duryse. Visada galės grįžti.
Išeina po penkių penkiolika vietos laiku.

Atsargiai atsisveikina su durimis.