Tautiškumas kaip vertybė

Lietuvoje - rezervato nuotaikos. – Tomas Venclova


Tarybiniais metais klestėjęs tautinės savimonės gniuždymas tapo trauma kartoms, kurios patyrė SSSR priespaudą. Atgavus nepriklausomybę sovietmečiu išaugusi generacija tarsi bando vėl iš naujo identifikuoti save, atsigręždama į tautines vertybes ir iškeldama jas į iki tol neleistas aukštumas. Iki pat šių dienų besitęsiąs savęs identifikavimo procesas ima priminti potrauminę hiperkompensaciją, kai tautiškumas ima įgyti perdėtą sacrum reikšmę (romantizuoti pasakojimai apie nuskriaustąją tautą ir jos šventąją kultūrą), tautinės vertybės tampa vienintelėmis teisingomis ir išganingomis. (Psichoanalitinį traumuotos atminties terminą detaliau nagrinėja ir plėtoja Linda Hutcheon (L. Hutcheon, M. J. Valdes. Rethinking Literary History, ed. By Oxford University Press. – 2002.), tai aptariama ir A. Jurgutienės straipsnyje Globalizmo iššūkis nacionalinei literatūros istorijai. In: Metai. 2004, Nr. 1.)
Šiuo metu ateinati generacija sovietizmo traumos nėra patyrusi, tačiau turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad šios kartos atveju jau būtų galima kalbėti apie įgytą tautiškumo kompleksą, būtent tautiškumo traumą, kuri pasireiškia net perversiniais pakraščiais – pradedant neonacių (skinų) judėjimu ir baigiant lietuviško identiteto atsisakymu (kai lietuvių vaikas prašyme pasui gauti įrašo čigono tautybę kaip vagabundo gyvenimo, priklausymo visam pasauliui koncentruotą išraišką). Dabartinės generacijos sąmoningumas išaugo kartu su postmodernizmu ir postindustrinės visuomenės samprata, kuriai tautiškumas, nacionalumas yra svetimas pačia savo esme, kaip kaupiantis savyje hierarchiškumą, slopinantis polilogo vystymąsi ir marginalijų balsus, skatinantis konfliktus, pagrįstas stereotipiniu mąstymu. Šiandieninio gyvenimo pagrindinis reikalavimas – nuolatinis atvirumas kitokiam požiūriui. Nacionalinis kultūros modelis tampa vis labiau svetimas postmodernistinei visuomenei, kuri grindžiama kultūros globalizacija, visuotine integracija ir masine komunikacija.
Galima kalbėti apie septintojo dešimtmečio Vakarų Europos ir dabartinės Lietuvos kultūrinės ir socialinės situacijos panašumą. Septinto dešimtmečio tarptautiniuose kultūrologų, filosofų, estetikų, meno istorikų forumuose svarbiausi tapo krizės, pabaigos, mirties motyvai. Filosofai vėl prabilo apie Vakarų Europos civilizacijos saulėlydį, postnihilizmo epochą, Vakarų filosofijos pabaigą, estetikos krizę, meno mirtį. Menininkai ir intelektualai nesąmoningai pajuto ir atspindėjo artėjančią konkretaus Vakarų civilizacijos ciklo, jo mąstymo kategorijų, vertybių sistemos pabaigą ir suabsoliutinę ją aiškino kaip kultūros ir meno krizę apskritai. Tačiau čia turėtų būti kalbama ne apie kultūros ir meno krizę apskritai, o apie labai konkrečių, atrodžiusių amžinomis ir nepajudinamomis, klasikinės Vakarų kultūros apraiškų agoniją ir atvirų mąstymo ir kūrybos formų atsiradimą. (Detaliai apie tai kalba A. Andrijauskas  straipsnyje Postmodernistinės civilizacijos teorija. In: Metai. 1998, nr. 4.)
Lietuvos intelektualai pastarojo dešimtmečio diskursuose vienbalsiai pranašauja nacionalinės, tautinės kultūros žūtį globalizacijos procesuose. Tradicionalistams siaubą keliančiuose diskursuose kalbama apie tai, kad tautiškumo motyvai prarado nesusitaikymo ir maištingumo galią. Tautiškumas dekonstruojamas kaip XIX a. reliktas, kaip simbolinė kolektyviškumo projekcija, neturinti realios socialinės bazės. Sarkastiškai tyčiojamasi iš Tėvynės kaip vertybių centro, iš literatūrinių lietuvybės etalonų, iš sakralizuotos agrarinės kultūros, kuri buvo gyvybingas lietuviškos savimonės šaltinis tautos beteisiškumo dešimtmečiais. (Kubilius V. Tautinė kultūra globalizacijos amžiuje. V., 2003.) Gąsdinama, kad plika nuoga lietuvių kūrėjo savimonė, išsinėrusi iš istorinės atminties ir vietinio kolorito ir taip netekusi patikimų savitumo prielaidų, bus suniveliuota ir sumalta į miltus globalizacijos procese. Nepajudinamomis ir vienintelėmis teisingomis atrodžiusios tautinės vertybės – kaimo erdvė, religija, nacionalinio identiteto jausmas – jaunųjų akyse ima dvelkti naftalinu ir „megztosiomis beretėmis“.
Tautas pagimdo nacionalizmas, o ne koks kitas aplinkinis kelias, kaip pavyzdžiui, bendra kultūra ar bendra valia būti kartu. Žinoma, nacionalizmas naudojasi ir prieš tai egzistavusiu, istoriškai paveldėtu kultūrų ar kultūrinio turto plitimu, nors ir labai išrankiai, o dažniausiai tą paveldą radikaliai transformuoja. Nacionalizmas iš esmės yra visuotinis aukštosios (rašto) kultūros primetimas visuomenei, kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriais atvejais ir visų žmonių gyvenimus. Tai reiškia tą visuotinį mokyklose perteikiamos, akademiškai prižiūrimos idiomos, kodifikuotos pagal gana tikslios biurokratinės ir technologinės komunikacijos reikalavimus, paplitimą. (Geller E. Tautos ir nacionalizmas. V. 1996.) Nacionalinio identiteto pajautimas kyla iš tautinių vertybių suvokimo, kuris centralizuotai diegiamas mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose, ir susiformuoja kaip stereotipas. Stereotipiškai kaip tautinės vertybės iškeliamos lietuvių kalba, krikščioniška religija (katalikų tikėjimas), etninė kultūra, kuri dažniausiai suvokiama siaurai, būtent kaip katalikiško kaimo kultūra. Čia nekalbama apie genetiškai, iš tėvų paveldėtas tautines vertybes, nes jos taip pat dažniausiai būna pernelyg paveiktos per ilgą laiko tarpą stereotipiškai suformuoto požiūrio. Tokiam suvokimui tiesioginę įtaką galėjo padaryti laikotarpis, kurio metu formavosi lietuvių tautinė valstybė, ir kuris kaip tradicija atėjo iki šių dienų. Tautinė valstybė kaip tokia susiformuoti galėjo tik industrinėje visuomenės santvarkoje, kuri buvo orientuota į miestus, laisvą, mobilų, raštingą miesto žmogų, o ne į uždarumą linkusias kaimo bendruomenes. Nacionalinė valstybė - tai sukūrimas anoniminės visuomenės, kurią sudaro individai, suvienijami pirmiausia tokios bendros, stereotipiškai suformuotos ir įdiegtos kultūros, o ne – kaip anksčiau – sudėtingos liaudies kultūrų  palaikomos vietinių grupių struktūros. Liaudies kultūros ir mažosios tradicijos išlieka dirbtinai palaikomos kalbos ir folkloro puoselėjimo draugijų.
Nacionalizmas paprastai laimėdavo tariamos tautos kultūros vardu. Moderni, organizuota, sklandi aukštoji, miesto kultūra garbino ir šventė save dainomis ir šokiais, kuriuos ji ėmė (ilgainiui stilizuodama) iš liaudies kultūros ir nepagrįstai tikėjo ją pratęsianti ir įamžinanti, ginanti ir iš naujo įtvirtinanti. (Geller E. Tautos ir nacionalizmas. V. 1996.)
Tačiau Lietuvos jaunoji generacija dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių lieka negavusi standartinės tautinių vertybių dozės, tiksliau sakant – gavusi per didelę, dėl ko prasideda atmetimo reakcija. Įsivyraujant postindustrinei visuomenei, industriniu periodu susiformavusi tautinė valstybė ir stereotipinės vertybės tampa nebepatrauklios ir nevertingos. Postindustriniame pasaulyje nyksta individualizuotas miestas, turintis savo unikalų veidą – palyginus daugelio pasaulio miestų verslo ir administracinius daugiaaukščių kvartalus, abejonių dėl to nekyla. Postmodernizmo šviesoje atsigręžiama į marginalijas ir globalizmą, paradoksaliai suderinant šias dvi sąvokas.
Patirtis rodo, kad pasaulinės kultūros procesuose, į kuriuos Lietuva taip nori įsilieti, pasisekimo ir pripažinimo sulaukia tie kūrėjai, kurie neužsisklendžia stereotipiškai puoselėdami tautiškumą, o yra atviri viso pasaulio kultūriniams ženklams ir savo kūryboje sąmoningai derina juos su savitu, unikaliu lietuviško identiteto suvokimu – ar tai būtų Juozo Statkevičiaus pret–a–porter mada, ar provokuojantis Oskaro Koršunovo teatras, ar Tomo Venclovos poezija. Tautiškumas čia išlieka kaip pagrindas, ant kurio rašoma metakultūros ženklais.
Šiandieninės lietuvių kultūros pagrindas jau nebėra mater dolorosa išraiška rūpintojėlių veiduose ir šešianyčiai sesių rankšluosčiai. Visuomenės atrama tampa net nebe daugiasluoksnė miesto erdvė, o pasaulinis intelekto paveldas. Tautiškoji kultūra turi keistis ir plėtotis kartu su visuomene. Nes, pasak V. Kubiliaus, šiuolaikinis žmogus ieškos tapatybės tik gyvoje kultūroje, bylojančioje šiuolaikine kalba. Kultūrinė tapatybė čia yra esminė tautinės tapatybės dalis. Jei nyksta nacionalizmo sukurtos tautos suvokimas, vis tiek lieka bendra, per ilgą laiko tarpą kartu išugdyta ir suformuota kultūra. Todėl pagrindinis tikslas siekiant įtvirtinti tautiškumo ir nacionalinio identiteto sąvoką ateinančių generacijų savivokoje turbūt būtų naujo, modernaus, nestereotipinio požiūrio į lietuvišką paveldą formavimas, ryškinant lietuviškumą kaip lygiavertį metacivilizacijos ir metakultūros komponentą.