nuo to ryto, atsikelt su aušra, niekada nebuvau užsimiršęs

buvo rytas ankstyvai nukoštas,
su šilta rūko puta ir truputį riebokas,
šviesoje žvaigždės slapstė šukes
ir kvepėjo liepomis saulėtas stogas
.....................................
grįžo ežio spyglių traukiniai,
rasomis permerkti, nenorėjo sustoti -
nupuškėjo į bundančią dirvą,
išbarstyti žvaigždynų ąsočių. 
.....................................
į žvejybą ir vėl klibikščiavo žvejai,
iš palaukės sliekams, prižadėję į filmą;
praviriausiam lange, į rugpjūčio bures
tėvas spjaudė į delnus, į ašmenis kirvio
.....................................
lizduose migdė kuosas svirpliai,
bitės aušrą, medum, švelniai girdė,
laukuose, varles ganė, jaunikliai garniai,
netikėjau, kad kvarksi dirva - neišgirdęs.
.....................................
basomis išbraidžiau visas pievos puses,
dainomis pasipuošusi dalgė suvilgo -
žolės liemenį pjoviau žaliūko ranka,
tėvo akys, iš paskos, rūpestingai nuslinko
.....................................
kiek užgriebta - virš žemės aštri vėsuma
ir žemyn, mintys glostė, gulančią smilgą,
nematuoti mosavimai, virkdė damas -
į voratinklius kliedimus - musiškus himnus.
.....................................
netikėjau, kad kraujas saldus - būna šiltas,
su gysločiais delne - tėvo rankos apvilko,
uždėliodamos kojos, didžiuosius pirštus -
išsišiepusi žiojėjo diena, tėvo rankose slinko