Kraujagyslių melsvais upeliais
puikuojas senos pribuvėjos rankos:
irkluojant tykiai bunda kelias
ant marškinių miglos patogiai susirangęs-
bet šipulys bangos iškilęs į paviršių
pradūrė pagalvėlę jūros piršto.
Saldus vanduo subėgantis po keliais,
nuogumas dugno šaižiai suskambėjęs-
tai lūpos - gundančios ir žalios-
jos lūpos- kriauklė, įsileidus vėją:
- išskleisk, išspjauk tarsi bures-
ošimą virš savęs.
Geldelei skilus, šokantis moliuskas
aplipęs samana minkšta, priglunda
prie delno tarsi gabalėlis druskos,
ar ryžio formos perlas- spurda
akiduobėse mėlis, kai netrukus
lyčiu švytėjimą – berniukas...
a, jau jis kartą prieš tai, kaip šiuo metu. TAI TIKRAI reklamuotas buvo - nektar. :)
tai gi liaudis, kai imiesi gretinti fiziologinius priocesus ir juos poetizuoti, tai bent jau kiek su jais susipažink.
jūs ką, tik pribuvėjos rankos PUIKUOJASI, kraujagyslių melsvais upeliais? Visų rankos, yra rankos, nežinau kas puikuojasi savo rankose esamais melsvais upeliais, (tai be deguoniaies kraujo indais, kuriais kraujas gryžta į širdį vėl, per ją iš plaučių pasiimti deguonies, ir tekėti jau Kraujagyslių Rausvais upeliais), bet man nuo šiuo euliaus bloga. Moliuskai be kraujo. skaičiau, kažkas jau jį reklamavo. gal per daug gerai žinau fiziologiją ( kas būdinga šiam eiliukui, jis labai fiziologiniam rakte) bet žinau tą anatomiją pakankamai, kad jis atrodo brėdas, savo poetizmais, juokingas, na o jau jei bandau įsijaust, tai tie moliuskai berniukai, a nė šis , a nė tas. Man jis nepatinka, labai, tačiau pirmos dvi eilutės sukelia juoką - iš tos visos paniagirikos pribuvėjai, su besipuikuojančiomis kraujagyslėmmis, o jau po to
visiškas brėdas. mišrainė. ( todėl, kad dvitaškis, tie gramatiniai skyrybos ženklai. ) vien žodž, mišrainė. Bet vie tiek juokingai. Berniukai moliuskai, tai teda tegul mergaitės bus - Vynuoginės sraigės.
Tradiciškai užkliuvęs už šįkart "jūros piršto", vis dėlto įžvelgiu, kad turi ką pasakyti ir žinai, ką pasakyti nori, o detalės... jos ir yra tik detalės.
Na, Bathos ir suskėlė (jai atleistina daugel, nes rašo gerai). Saldumas, kada jis vietoj, yra kūl, nors rašykuose gero saldumo nėr per daug.
Vienok Kukaraciai tas negresia. Taip rašančiam nebėr ką patart, verčiau jo patarimų paklausyt.
FORMA nuostabi.
Todėl ir prašau - būtent tu turi kaip retas kitas saugotis rašykinio saldumo - kaip maro ir karo. Skaityk kuo mažiau kūrinių - čia daug sacharino, kuriuo netyčia gali ir pats apdulkėti.