Nueisi tu, nueisiu aš
Dar tik pražydus vyšnioms.
Nuplausk laivais ir debesys balti.
Ir mes į prieplauką visi suplūsim,
Kiekvienas savo laivo pasitikt.
Išplauksi tu, išplauksiu aš
Prisiminimais it balta skarele mojuosim.
Ir tik tada, kai tolstančiam krante išvysim
lėtai kažką nueinant,
Suprasim – mūsų tai vaikystė.
Nevalgysim kartu jau vyšnių
Ir nesivaikysim debesų.
Po prieplauką nekrykštausim
Ir sūkuriuos vandens nerūpestinguos nemirkysime kojų,
Neskaičiuosime žvaigždžių.
Žvelgsi tu, žvelgiu aš
Į horizonto tolumą,
Į debesį.
Banalus ? - nežinau, man jau pati savoka nuvalkiota, kažkoks primetimas iš šalies, tai priklauso kam rašai, savo malonumui, ar komisijai.
Man kūrinys nuoširdus, sėkmės :)
Pirmieji 2 posmai nuteikia labai pozityviai, ir iškart mintyse iškyla vaizdai. Tačiau vėliau viskas sugriūna. Sukurta iliuzija, o vėliau ji atimta. ;{ Deja. Jei būtų kitokia pabaiga, viskas būtų super. Bet vis tiek į mėgstamiausius, nesusivaldžiau.
sentimentalus toks, melancholiškas, lyriškas. nesakau, kad tai blogai, deja, turiu pritarti akai - mintis pabodus, nuvalkioti įvaizdžiai, nors yra ir visai neblogų vietelių. šiek tiek trūksta individualumo ir originalumo. 2