Lėkčiau, vai lėkčiau laukais
toks žvitrus, tartum kumelio sapnas,
neprigulčiau net pokaičio
ir naktigonėj būdraučiau.
nuožmiai mindyčiau akmenis,
žvyrduobes žarstyčiau kojomis,
o akivaruos pelkių motinos viralą srėbčiau,
ir lėkčiau, lėkčiau, lėkčiau.
Auksaake tu mano, žiežirba.
Man plaukai plevėsuotų vėjyje,
tokie gražūs, lyg pergalės vėliava,
lyg pusnis pirmutinė,
ar dobilas baltas, ar burė.
Susitikčiau laumžirgį mėlyną,
bimbalėlio vyresnį pusbrolį
ir nutukusį grambuolį.
Tai gražiai paskraidytume pievomis.
Elegantiškai, šelmiškai, broliškai.
Ir žiūrėjimas būtų į obelis,
ir žydėjimas liepžiedžių bitėms.
Daug kas būtų, mano žiežirba,
Tik buvimo to būta – nebūta.
nu kaip gražu, kad apsiverkti drąsiai galima iš to gražumo. labai. (labai labai poezija, ir puiki, darni, emocionaliai ne sausa - sklandi, žavinga ir ne kliedesiai. Tikra organiška poezija. Puiku.) Ot gražu: Man plaukai plevėsuotų vėjyje,
tokie gražūs, lyg pergalės vėliava,
lyg pusnis pirmutinė,
ar dobilas baltas, ar burė. -- o dabartiniame dominuojančiame rašykų bendrame kontekste, tai eilėraštis skamba lyg poezijos atgimimas. tikrai.
Paskutinis posmas užvis labiau patiko... Net širdutė mana susicukravo! :) Užsimaniau dabar šilto vakaro, sėdėjimo prie laužo, kepamų dešrelių kvapo ir bulvių su lupenom žarijose įkastų... :]]
praskrido gegutė - varnos promočiutės kaimynės penktos eilės pusseserės mamos draugės draugė
skrisk, gegutę, skrisk, raiboji, vaikų palikinėtoja
štai, ir bimbalėlis praskrido - ežerų ir girių vaikas
bulvėse seniai prisirpo dideli raudoni koloradai -
net paskristi nebegali - sotūs metai buvo.
mano plaukai plaikstos vėjyje, nelyginti žiedadulkės gėlių apdulkinimo akto metu.
Diudia Pauteckas
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.