Netikra karalaitė8

Aš pabudau, bet rytas dar neaušo. Kieme nesigirdėjo šurmulio, todėl turėjo būti labai anksti. Pasižiūrėjau į kitą šieno kaugį, kur turėjo gulėti Netė, žinoma ten jos nebuvo. Tik tada rimtai prabudau. Šiandien ketvirtadienis- iš pažiūros diena visai paprasta, žinoma jei nesi Adrianas Frankas, Netės- įkalintos požemyje brolis, karalaitės sąjungininkas (pabėgimo atžvilgiu) ir baronienės tarnas, neturintis absoliučiai jokios teisės reikšti savo nuomonę. Netaip jau ir blogai aš gyvenu- pagalvojau ir išėjau iš daržinės. Kieme buvo tamsu ir tuščia. Greičiausia nebus nei keturių, štai kodėl visi dar miega, juk darbai prasideda penktą. Miesto keliu pasukau link miško. Nuostabiai vėsus vėjelis kedeno trumpus mano plaukus. Iš kišenės išsitraukiau šio vakaro planą. Nors, žinoma jį mokėjau beveik atmintinai, reikėjo tik dar kartą peržvelgti. Išlanksčiau ir pradėjau skaityti:

„ Rugpjūčio 21 Adrianui Frankui
Adrianai,
Po trumpo mūsų pokalbio tikriausiai nedaug tesupratai, ką norėjau tau pasakyti. Netė man jau papasakojo, kaip jūs norėtumėt iš čia pasprukti, (o be to susiklosčius tokioms aplinkybėms jums nelieka nieko kito) taigi čia yra trumpas, ketvirtadienio vakaro veiksmų planas. Pirmiausia tu persirengi puošniais savo drabužiais ir aštuntą valandą ateini į puotą mano kvietimu. Netė bus netoli manęs ir nesunkiai ją išvaduosime. Visa tai vyks, kai sargybiniai bus įsijautę į „balių“. Žinoma, mums nepavyks pabėgti nesusidūrus su keliais iš jų, nes karalius, mano manymu, ruošiasi tokiam mūsų žingsniui, bet pabandyti juk verta, ar ne?

Iki susitikimo puotoje,
Fernanda“

Taip laišką perskaičiau kelis kartus. Paėjęs iki miesto sienos išsigandau. Juk karalaitė jos nepaminėjo savo laiške, kaip mums pavyks pro ją prasibrauti? Žvilgtelėjau sienos pusėn- prie jos pirmyn atgal marširavo sakyčiau, visai nedraugiškai nusiteikę sargybiniai. Neliks nieko kita, kaip eiti pro juos. Brr...  Šiurpu net pagalvoti, bet geresnių idėjų neturiu. Kitoje miesto pusėje (tiesa pasakius esančioje gerokai toliau) Taip pat stovi siena. Pasukau atgal- link sodybos, jau laikas grįžti.

Tamsa. Tamsa. Tamsa. Beribiai nepakenčiamos tamsos plotai. Staiga tamsa pranyksta ir atsiranda vaizdas... Šviesi saulėta diena. Jauna moteris džiausto skalbinius, šalia straksi maža mergytė. Mergytė bėgioja po pievą ir vaizduoja tai drugelį, tai kokį vabalėlį. Staiga moters veidas apsiniaukia. Ji žiūri vienon pusėn ir nekruta. Prie jų prijoja du raiteliai. Pirmasis, aukštas it tiesus pasilenkia ir kaži ką pasako moteriai. Antrasis nulipa nuo žirgo ir paima mergaitę. Ta bando tiesti rankutes į mamą, bet raitelis  timpteli vadeles ir žirgas apsisuka. Su mergaite jis nujoja. Ta, vis dar nesuprasdama žvilgčioja į mamą. Aukštasis raitelis taria „sudie“ ir nujoja paskui aną. Moteris dar ilgai žiūri į juos. Paskui neištveria- įsikniaubia į staltiesę, kurią laikė rankose ir verkia, verkia...

Aš pabundu išpilta prakaito ir tik po kelių sekundžių susivokiu, kur esu. Sapnas... Jis toks tikroviškas, o ta moteris tokia pažystama. Bandau prisiminti, kur esu ją sutikusi, bet nepavyksta. Veidas. Ne, ne. Turbūt tik po sapno man taip atrodo. Aš jos tikrai nepažystu. PAŽYSTI! - Taip kalba kažkas mano viduje, o kas tada mergaitė? Staiga prisiminiau akis. Raitelio, kuris šnibždėjo moteriai, kur sakė „sudie“. Tos akys, žvilgsnis, jis... MANO TĖVO. Vėl užsimerkiu, TO NEGALI BŪTI! Ne, raminu save. Tu tik apsirikai. Nepavyks savęs apgauti. Ten buvo JIS.

Požemyje baigiau sustirti nuo šalčio. Nejau karalaitė mane pamiršo? Ne, nepamiršo. Šiandien ketvirtadienis, (dar kartą suskaičiavau ant pirštų)  taip, šiandien ketvirtadienis. Puota. Tikiuosi jie viską jau suplanavo ir mums pavyks pabėgti, nes anaiptol nenorėčiau čia dar kartą papulti.
Kadangi mano jėgos buvo išsekusios, valandos, atrodė eina dar lėčiau. Požemyje buvo tamsu, nes jis juk giliai po pilimi. Dabar greičiausiai diena,  tad laukti liko vos kelios valandos.

Po to, kai prabudau, užmigti jau nebepavyko. Aš iš lėto atsikėliau ir priėjau prie lango. Paskui prisiminiau atvaizdą, savo mamos. Atsidariau komodą ir išėmiau jį. Moteris labai graži ir besišypsanti, ta pati. Iš mano sapno. Ant rankų ji laiko mažą mergaitę irgi tą pačią. Ten greičiausiai aš. Vadinasi sapne mačiau praeitį. Tik įdomu, kodėl būtent šiandien? Būtent šiandien turėjau tai pamatyti? Atsakymo nežinau, o toliau miegoti negaliu. „Pati viena apsirengsiu ir  keliom minutėm ištrūksiu iš pilies, jie manęs tikrai nepasiges. “- Pamaniau ir apsirengusi išėjau iš kambario. Sargybiniai, nieko neklausė, nes pusiau snūduriavo prie durų. Pilyje, keletas damų paklausė, kur einu, bet aš tik pažadėjau, kad neužtruksiu. Ruošiuosi šio pažado laikytis.

Buvo dar labai ankstyvas rytas ir ant žolės spindėjo rasa. Aš ėjau akmenėliais grįstu keliuku link mėgstamiausio sodo, ten susiradau savo suoliuką ir atsisėdau. Iš galvos vis nėjo mintys apie sapną: „Ar tai tiesa? Ar taip iš tiesų buvo prieš daug metų? “ ir „Mama manęs verkė. Ji verkė, o JIS vis tiek atėmė mane iš jos. “ Buvo skaudu apie tai galvoti, bet aš privalėjau, nes kitaip neišsiaiškinsiu visko apie sapną. Sapną iš praeities. Aš sėdėjau ir žiūrėjau tolyn, štai, atrodo mama bėga prie manęs mojuodama skarele. Bėga ir mane šaukia, štai ji artėja, mama jau čia, ji šalia ir... Aš pakeliu galvą. Begalvodama užsnūdau ant suolelio ir mane šaukia vyriausia tarnaitė, šaukia pusryčių. Aš nusižiovauju. Akys sulipusios nuo miego ir aš mielai dar minutę čia pasilikčiau, bet tarnaitė sako, kad išėjau plonai apsirengusi ir galiu susirgti. Tingiai atsistoju ir pasirąžau. Basutės sumirkusios nuo rasos ir jaučiu šiokius tokius šaltus šiurpuliukus. Per pusryčius karaliui pasakau, kad esu nealkana, o be to nekaip jaučiuosi ir vis dar klupinėdama užlipu į savo kambarį. Jaučiuosi išties nelabai gerai ir beveik visą dieną praguliu lovoje. Tik valanda prieš puotą atsikeliu ir rūmų damų bei tarnaičių padedama apsirengiu suknelę. Išeinu į lauką ir laukiu, kol prasidės puota. Stebiu kieme esantį laikrodį ir laukiu, kada ateis Adrianas. Liko penkios minutės. Staiga kažkas prieina prie manęs ir išgąsdina. Aš atsisuku- tai Adrianas, bet pasižiūriu į jį ir išsigąstu. Jis atėjo nepersirengęs, paprastais savo drabužiais.