Velnių medžiotojas (6 dalis)

PRAGARO SUTEMOS

Mus nubloškė pragaran ir per laiką su nemažu trenksmu. Kokone, kurį sukūrė Raudonojo burtai, iš pradžių pasidarė baisiai karšta, po to - lygiai taip pat šalta. Galop mus bloškė į purvyną ir aš paspringau ledinio dumblo kąsniu.
- Kad tave kur! Tai bent smarvė! - išgirdau šalia besispjaudantį princą. Jis irgi nebuvo sužavėtas.
- Atsargiau su palinkėjimais! - perspėjau. - Čia tau greitai viskas išsipildys. Ir kad negirdėčiau siuntimo velniop!
- Pasistengsiu... - supūkštė jis
Mudu išplaukėme į pelkės pakraštį, atsistojome ant tvirtos žemės ir apsidairėme.
Klaiku. Pragare ne karšta o velniškai šalta. Bet vanduo neužšąla... jei čia tikrai vanduo.
Pažvelgiau aukštyn ir aiktelėjau. Akmeniniai debesys! Didžiuliai akmenų ir uolų masyvai lėtai slenka keliais sluoksniais, pro juos kartais prasprūsta raudonos, pūlingos saulės šviesa. Vietovė prieš mus- kažkokių brūzgynų laukymė, išvagota pelkių vandenų bei primėtyta visokių išvartų. Trumpai tariant, vaizdelis klaikus.
- Kur mes eisim? - sumikčiojo Benkartinas.
- Nesijaudink, rasim kur eiti. Mes toj pačioj vietoj, kur turi atsirasti ponas Gybras. Tad jo palauksim.
- Kiek?
- Dieną, jei tik čia yra dienos. Mus nukėlė kiek per anksti.
Staiga kairėje kažkas garsiai suburbuliavo. Mudu pastatėm ausis.
- Girdėjai?..
- Ša! Ten kažkas skęsta!
Peršokau keistus, susiraičiusius meldus ir atsidūriau dumbliname krante.
- Ei, tu! - staiga suklykė balsas po mano kojom. - Nagi, nulipk man nuo galvos!
Išsigandęs atšokau. Pasirodo, užsirioglinau vargšui skenduoliui ant galvos. Tai buvo žmogus, be jokios abejonės.
- Laikykis, tuoj ištrauksiu tave! - palinkau ir čiupau už apykaklės.
- Beprasmiška, aš jau nuskendęs! - priešinosi skęstantysis bet aš neatstojau. Vienam išsikapstyti būtų neužtekę jėgų bet dviese ar trise...
- Ei, Benkartinai, nagi čionai! Padėk man! - riktelėjau. Princas priėjo ir nenorom prisidėjo. Kartu išvilkome žmogų ant tvirtos žemės.
- Be reikalo! Vis tiek paskęsiu! - priešinosi išgelbėtasis. Mudu su princu susižvalgėme.
- Įdomiai tu mums dėkoji... - burbtelėjau.
- Cha! Padėkoti galiu nebent už cirką, kurį čia man surengėt ir taip paįvairinot mano niūrią egzistenciją.
Sulig tais žodžiais jis nugrimzdo į kietą žemę, tarsi ten būtų koks vanduo. Mudu taip ir išvertėm akis.
- Aš prakeiktas ir atlieku savo bausmę, - paaiškino "skenduolis", pamatęs mūsų arkliškas minas. - Gyvenime skandinau dorus žmones ir lobau iš jų pinigų. O po mirties - patys matote... Lazda turi du galus.
- Ar čia yra daugiau tokių kaip tu? - pasidomėjau.
- Kurgi nebus! Kitame pelkės krante yra du įklimpę. Retkarčiais susišūkaujame.
Aš nusispjoviau ir pasukau eiti šalin. Skenduolis į mūsų pasišalinimą nesureagavo niekaip - matyt, buvo įpratęs likti vienas su savo mintimis.
- Čia mažai medžių, - pastebėjau. - Tikriausiai dėl šalčio. Bet va, tenai kažkoks miškelis ir kalva... ar ten tik ne takas?
Benkartinas linktelėjo ir aš ištraukiau žemėlapį. Išlankstęs pastebėjau, kad jis atrodo lyg ir ne visai taip, kaip tada, kai studijavome jį su velniais. Visa teritorija buvo suskaldyta į atskirus regionus.
- Kalnas, miškelis ir pelkė... Nieko nesuprantu. Galiu prisiekti, kad...
- Tu nemoki naudotis žemėlapiu. Duok man, - ištiesė ranką princas.
- Dink iš čia! Pirma savo karalystės teritoriją išsistudijuok, keliautojau didysis! Imk kardą ir nukirsk ana tuos du medžius. Mums reikia užsikurti laužą ir sušilti, kol pasirodys Gybras. Aha, berods, radau. Mes esame kažkokioje Sielų Labirinto saloje.

-----------

Medžiai, augę prie pelkės, buvo supuvę. Suvilkome juos prie vandens, bet tada pastebėjome, kad neturime kuo jų uždegti.
- Nupirkai skiltuvą? - dėbtelėjau į princą. - Aišku, nenupirkai...
- Tu man neliepei. O aš ir nežinojau, kad čia bus taip šalta. Irgi mat pragaras...
- Tiek to, neverkšlenk. Uždegsime laužą krikščionišku būdu.
Sugraibiau kryžių velnio šūdo maiše ir sviedžiau jį į laužo vidurį. Tas pabalo, ėmė rūkti ir staiga plykstelėjo akinama liepsna. Sausos, papuvusios šakos užsiliepsnojo ir mudu džiaugdamiesi pripuolėme prie ugnies.
- Ei, judu! - pašaukė mus "skenduolis".
- Ko nori? - urgztelėjau.
- Prie ugnelės tupėti nepatarčiau!
- Užsičiaupk! Pavydi, kad tavęs čia nėra?
Jis nutilo įsižeidęs. Benkartinas tyliai nusišaipė.

Laikas slinko, o velnias vis nesirodė. Aš galvojau, galvojau, kol galop supratau, kas man neduoda ramybės.
- Ei, mokiny, tau šilta? - pasidomėjau.
Benkartinas suskliaudė ausis, kiek pagalvojo ir neigiamai papurtė galvą.
- Nemanau...
- Tas laužas nieko nešildo. Gal slinkim arčiau?
Pasislinkome arčiau bet tada apledijo mano nosis. Kyštelėjau ranką ugnin ir stūgtelėjau - na ir šaltis! Atšokau tarsi nusvilęs.
- Tas sumautas laužas šaldo, o ne šildo! - klyktelėjau.
- Kokie protingi žodžiai! - atsklido skenduolio replika.
- Nušalau abi ausis tarsi paršas pusnyne! - dejavo princas, padėdamas man išspardyti ugnį.
- Pelkė daug šiltesnė nei tas laužas, - aš pamaišiau dešine ranka klampų dumblą. Princas dėbtelėjo į mane kaip į kokį beprotį.
- Aš nenersiu tenai, jeigu tai sumanei! Rasiu kitą būdą sušilti... Žinai, man jau sunku nustovėti.
Ar man tik pasirodė, ar princas išties sukriuksėjo?
- Ooo- hoo-oo! - staiga užklykė didenybė, priversdamas mane atsisukti. - Aš turiu kanopas! Kur mano dailiosios rankelės?! Po velnių, aš gi virstu kiaule! Aš esu kiaulė!...
Jo žviegimas darėsi vis labiau panašus į kiaulės, kol prieš mane stovėjo tikrų tikriausias meitėlis, pašiaušęs ant kupros šerius.
- Gelbėk, mokytojau! - iškriuksėjo Benkartinas kylančia tonacija ir staiga, tarsi netekęs proto, movė tiesiai per meldus pas "skenduolį".
- Stok! - atsitokėjau ir, nenusivalęs dumblo nuo rankos, pasileidau jam iš paskos.
- Gyvi idiotai! - išgirdau "skenduolio" komentarą ir skubiai burbtelėjau sau, kad aš ne toks. Pamačiau paršo uodegą ir nulėkiau paskui ją. Netekęs proto Benkartinas pasidarė labai judrus ir atsargus kaip tikras paršas.
Princas įsmuko į tankius brūzgynus ir nužvygavo sau. Tik kažkur, matyt, sustojo, nes netrukus nutilo. Atsargiai nuslinkau į dešinę, kad apeičiau brūzgynus - brautis pro juos tolygu savižudybei, o kiaulei tai tarsi pasivaikščiojimas po parką. Už trisdešimties žingsnių išvydau savo mokinį. Krimto kažkokią šaknį.
Tyliai, kad neišbaidyčiau, pritipenau prie pat jo uodegos ir šokau ant jo. Meitėlis kad sužviegs nesavu balsu - vos neapkurtau.
- Kiaule, tu esi princas Benkartinas! - riktelėjau, voliodamasis su įdūkusiu meitėliu po spygliuotas šakas. O šakos dūrė velniškai...
- Benkartai, tu žmogus! - riktelėjau. - Ar girdi, tu prakeikta kiaule!?
Po velnių, ir vėl atgalinis užkeikimas!
- Būk princu Benkartinu, idiote tu! - sušnypščiau supykęs.

-----------

Kažkur aukštai skardžiai pokštelėjo - tai velnias atvyko į pragarą. Akies krašteliu išvydau raudoną kiaušinį, kuris sparčiai artėjo prie žemės, paskui save palikdamas ilgą pilkšvų dūmų šleifą.
Paršas, tiesa, jau su žmogiškom ausim, ištrūko iš po manęs ir nulėkė atgal prie pelkės, žviegdamas lyg skerdžiamas. Visą velnio pasirodymą per jį galėjau pražiopsoti.
Pelkėje dusliai bumbtelėjo, į orą pakilo dumblo bangos, kurios nuklojo pelkės paviršių. Velnias pakilo iš daubos, kurią išmušė savo rutuliu ir iš karto pamatė mane. Kur čia nepamatys, jei princas laido gerklę pakrantėje, iš kiauliško kūno augindamas žmogiškas kojas.
Pamatė mus ir išsigando. Savo laiku tikriausiai nuo mūsų ką tik pabėgo...
- Ir vėl tu! - klyktelėjo persigandęs ir staiga šoko raustis į dumblą. Akimirka - ir aš jo nebemačiau.
- Och, aš tikriausiai... buvau tikra kiaulė... - išspjovė Benkartinas kąsnį žievių.
- Tu - princas Benkartinas! - viauktelėjau supykęs. - Ir nevadink savęs kitaip, nes velnio mums nesugauti! O dabar renkis ir ateik man padėti.
Nušlepsėjau per dumblą link duobės ir pamačiau skylę, kurioje dingo rudis. Bet tai, ką pamačiau skylės dugne, netilpo galvoj.
Dugno ten visai nebuvo, netgi nebuvo ko nors panašaus į duobę - tiesiog apvali skylė.
Žemai žemai pilkavo žemės plotai, lėtai slenkantys kažkur į šalį. Ten, apačioje, rudis grūmojo man rudu kumščiu.
- Vis tiek tave pagausiu, kaliause tu! - riktelėjau supykęs, bet abejojau, ar jis mane išgirdo. O jei ir neišgirdo, tai gal suveikė užkeikimas.
Žvilgtelėjau į princą - tas vilkosi drabužius. Man kilo nebloga mintis.
- Mokiny, čionai!
- Aš tuoj...
- Tučtuojau! Per tave rudis jau du kartus paspruko!
Jis atbrido, nunarinęs iš gėdos galvą.
- Būk tu virvė! - išsišiepiau iki ausų. - Stipri, ilga virvė! La-abai ilga virvė.
- Mokytojau, už ką? - išsižiojo princas ir išsyk suvirvėjo. Ant žemės nukrito daugybė ringių puikios virvės. Aš šiek tiek sugaišau, kol surinkau mūsų daiktus, tada apjuosiau vieną virvės galą apie liemenį. Apsukau virvę apie netoliese augusį medelį ir dėl viso pikto išbandžiau, ar ji mane išlaikys. Paėmęs virvės galą į vieną ranką, daiktus į kitą, nėriau į skylę.
Žinoma, galėjau vargšo Benkartino taip netransformuoti. Galima buvo imti ir pasiversti dideliais paukščiais, bet kas būtų mus atkerėjęs?
Kelias sekundes mėgavausi laisvu kritimu, tada kuo stipriau nusitvėriau virvės laisvojo galo ir ėmiau laukti trūktelėjimo. Jeigu aš apsirikau ir krūmas neišlaikys, tada tikrai apsilamdysiu šonus.
Žemė pernelyg priartėjo - jau galėjau įžiūrėti atskirus krūmų lapelius, mažyčius melsvos žolės kuokštelius...
Smūgis.
Nuo jo aš dusyk apsiverčiau ore ir vos nepaleidau virvės. Iki žemės liko nei daug nei mažai - apie penkiasdešimt pėdų. Palaukiau, kol nustosiu sūpuotis, atsargiai pažvelgiau, kurgi aš nusileisiu ir nusiraminęs paleidau laisvąjį virvės galą. Jis nuslydo aukštyn, o aš - žemyn. Vos tik kojomis paliečiau žemę, persiverčiau kūlio ir puoliau traukti virvę. Akmeninis debesis viršuje, ant kurio buvom atsiradę, iš apačios atrodė tamsiai pilkas. Jis tikrai buvo nemažas, lyginant su kitais.
Po minutės netoliese nukrito likusi virvės dalis.
- Esi Benkartinas, virve! - pasakiau aš ir staiga vos nenuvirtau, nes vietoj virvės pajutau apsivijusias mokinio rankas.
- Nereikia dėkoti, - aš padėjau jam ant galvos jo drabužius. - Apsirenk.
- Tu mane išniekinai! - riktelėjo princas, atšokdamas nuo manęs.
- Nusišneki, brol... Matyt, per ilgai buvai virve.
- Kad... kad aš daugiau su tavim kur eičiau! Niekur neisiu - gali net nebesiūlyti!
Ir jis, šokinėdamas pusiau apsimautose kelnėse, nustrykčiojo per krūmokšnius šalin. Jau norėjau jam pasiūlyti liautis nervintis, bet staiga kažkas iš krūmų užklykė nesavu balsu:
- Tu ką, visai žabalas, žemės kirmine?! Jei jau sugalvojai šokinėti, tai bent pirma pažiūrėk, ant ko šoki!
- Atleiskit, - mekeno Benkartinas. - Bet jūs gulite ant tako ir...
- Tako?! Tu, išverstapilvi žmogėdra, kur tu čia matai taką?! Tai tik paprasta, suknista pieva, kad ją kur plynios!.. Ar aš negaliu gulėti vidury šios pievos?!
- Žinoma, jūs galite, bet galėjote mane įspėti...
Aš skubiai priėjau ir pamačiau ant žemės drybsantį keistą žmogėną.
- Tu esi princas Benkartinas, - įteigiau mokiniui, kol dar neįvyko nelaimė. - O kas tu toks?
- Mane vadino Smolu, jei dar teisingai prisimenu. O tu kas toks? Šitą vadinai Benkartinu - jau girdėjau. Kas tu per paukštis?
- Edvardas. Ne paukštis, o žmogus.
Aš įdėmiau jį nužvelgiau. Mano pašnekovas buvo jaunas vyrukas bet siaubingai išsprogusiomis akimis. Be to, jis visas iki pat batų padų buvo apaugęs samanomis. Būtent dėl jų, Smolo iš toliau nesimatė. Matyt, čia išgulėjo ilgą laiko tarpą, tik man nesinorėjo sužinoti, už ką jis čia taip egzotiškai kenčia.
- Nemalonu susipažinti, - atsiliepė Smolas. - O dabar dinkite. Ne, geriau dar nedinkite. Nesikalbėjau su nieko jau tris šimtus metų. Į šias vietas retai kas užklysta.
- Mažiau gulėk.
- Cha! Mažiau gulėk... na ir prajuokinai! Tarsi tai nuo manęs priklausytų! Čia bausmė, durniau!
- Aš Edvardas, ne durnius.
- Kurgi ne... Iš kokio vergvaldžio fermos pasprukot?
Norėjau nutylėti bet prisiminiau Raudonojo Burtininko žodžius apie grafą.
- Mes čia grafo Kliamo įsakymu, - pasakiau. Smolas prikando lūpą.
- To paties?.. Ee... tiek to, aš jūsų nemačiau, jūs nematėt manęs. Tik grafo man tetrūksta šioj pievoj.
- Žinoma, - aš čiupau Benkartiną už apykaklės ir nusitempiau jį į šoną. - O tu išmok atskirti, kada tave bando užkerėti.
- Supratau, - palinkčiojo šis. - Jūs atsikerėdavot save, kai tik Smolas jus kuo nors pavadindavo...
- Teisingai. Žiūrėk, kad nebereikėtų mano pagalbos, antraip baigsi kelionę krepšio pavidalu.
Jis sulinksėjo ir baigė sagstytis liemenę. Tuo tarpu aš atidžiau apsidairiau aplink.
Vietovė buvo labai lygi. Tik horizonte matėsi kelios kalnų grandinės. Akmeniniai debesys tingiai slinko trim aukštais. Saulė matėsi rečiau, tačiau apačioje vis tiek buvo neįprastai šviesu - rausva šviesa, kurios sauliškąja kilme aš smarkiai abejojau. Čia, apačioje, buvo gerokai šilčiau. Vėjas taip pat nevertė gūžtis ir aš tuoj nustojau drebėti.
Netoliese augo grupelė keistų, ryškiai žalių medžių, kurie turėjo po kelis labai didelius, tiesiog milžiniškus lapus. Žemiau tų lapų mėlynavo keisti raityti krūmokšniai. Už medžių tekėjo platoka upė. Vanduo taip pat atrodė rausvas. Ko gero, geresnių spalvų čia pamatyti neteks.
- Mūsų ieškomas Gybras jau bus tolokai, - pasakiau Benkartinui, kai atidžiai ištyriau žemę aplinkui. Pėdsakus radau, jie vedė tolyn link kalnų nosies tiesumu. - Laikas į medžioklę. Ei, mokiny, atnešk čionai pragaro žemėlapį!
Princas surado numestą žemėlapį. Aš truputį abejojau jo naudingumu - ant debesies jis gal ir buvo tikslus, o čia...
Išskleidžiau jį ir švilptelėjau iš nuostabos.
- Nagi, žvilgtelk, ką mes čia turim!
- Žemėlapį, žinoma...
- Jei nebūtum toks kvailas, tai pastebėtum, kad jis pakeitė raštą! - prunkštelėjau. Dėbtelėjau į jį, bet jis bukai spoksojo į žemėlapį, stengdamasis įžiūrėti, kurioj vietoj tas raštas pasikeitė.
- Nieko nepamiršai? - aš išsitraukiau iš kišenės obuolį ir nusivaliau jį. Tai pamatęs Benkartinas išplėtė akis, išsižiojo ir pasiruošė obuolio gaudymui.
Prisiminė aną kartą. Bet aš tik atsikandau ir ėmiau triukšmingai kramtyti.
- Pavadinau tave kvailiu. - priminiau čepsėdamas.
- Ak... ak, aš ne kvailys! Aš protingas! - susigriebė.
- Hmm... - suabejojau. - Protingas... - Ir paleidau obuolį į jo žabtus. Jis, žinoma, nepagavo. Sumanė gaudyti, kai obuolys, atšokęs nuo jo, atriedėjo atgal pas mane. Ir supyko, nepagavęs.
- Šitaip neįmanoma! - sušuko pašokdamas. - Tu nukreipei mano dėmesį!
- Niekai. Kai kitą sykį...
Pabaigti nespėjau, nes staiga užklykė gulintysis nusidėjėlis pievoje:
- Ar gali kas nors šiam pragare žiūrėti sau po kanopom!? Kur tu dabar čia ropoji?! AŠ čia guliu, o ne koks rąstgalys! Aš!
Per pievą nubildėjo raguotas rudas pavidalas.
- Gybras! - klyktelėjau. - Jis mūsų klausėsi! Bėkim, mokiny, vykimės jį!
Benkartinas kažką dar bandė pasakyti, tačiau tik numojo ranka ir nukurnėjo man iš paskos. Velnias skuodė vingiais - ir tiesiai link upės. Pribėgęs pūkštelėjo į vandenį ir nuplaukė prieš srovę greičiau nei derėtų. Laimė, visai priešingon pusėn nei šėtono rūmai.
- Kad tave plynios! - keiktelėjau. - Reikėjo mesti peilį tau nugaron...
Negalėjau pūkštelėti vandenin paskui jį - kas žino, kokie pragaro gyviai ten laukia gyvos mėsytės? Be to, plaukti tokiu greičiu nemokėjau.
- Mokiny, dar sykį - žemėlapį! Ir dairykis aplinkui akis išpūtęs!
Benkartinas išskleidė žemėlapį ant žolės.