Velnių medžiotojas (3 dalis)

BENKARTINAS

Anksti iš ryto atsikėliau ,gaidžiams dar net neprabudus, ir patraukiau į pilies arsenalą. Visi sargybiniai miegojo - puikus ištikimos apsaugos pavyzdys. Galėčiau visą iždą išsinešti ir nė šuo nesulotų.
Ginklų kambarys buvo visas užverstas kardais, skydais bei ietimis. Be jokios tvarkos. Pavojaus atveju išties kiltų nemenka problema juos išsidalinti...
Arbaletai su paruoštomis strėlėmis kabėjo palei sienas, nusipelnę didesnės pagarbos, bet manęs jie nedomino. Užtrukau maždaug pusvalandį, kol išrūšiavau kardus ir išsirinkau sau tinkamą - nei per trumpą, nei per ilgą ir dar nesurūdijusį. Nusileidau į pilies kalvę ir pasigalandau jį. Nors kalvio jie ir neturi, bet įrankių čia apsčiai - visi tik ir laukia išmanančios rankos, o tėvas mane pakankamai išmokino elgtis su metalu bei ginklais. Kai baigiau, pabudo ir gaidžiai.
- Ei! Velnių medžiotojau! Mokytojau, kelkis! - skardeno kieme Benkartino balsas. - Vėluoji, miegaliau! Aūūū-ūū!...
Kažin, kiek jam kainavo šitaip anksti atsikelti? Ai, nors turint tiek asmeninių tarnaičių čia jokia problema. Tikriausiai viena jų visą naktį bluosto nesudėjo, nenorėdama, kad jos ponas apsijuoktų prieš savo mokytoją.
- Užsičiaupk, tu, mažas subinlindy! - išgirdau nepatenkinto karaliaus riksmą. Princas užmiršo, kad tėvo miegamojo langai kaip tik į šią pusę. - Kaukis tyliai arba marš vištų lesint! Žmonės miega!
Išėjau iš kalvės.
- Čionai, mokiny! - pašaukiau.
Kieme buvo susirinkę pusė sargybinių. Benkartinas vidury kiemo maudėsi dulkėse, mosuodamas ilgesniu už maniškį kardu.
- O, va kur tu!..
- Teisingai. Ir nešauk taip smarkiai - aš ne kurčias.
Lėtai nupėdinau iki jo, užsimetęs kardo geležtę ant peties.
- Dar neapsigalvojai? - pasidomėjau.
- Ne! Tai įžeistų mano, kaip princo, garbę.
- Galbūt, - sutikau. - Tik vargu ar kas tai pastebėtų. Gerai, dėl ko kaunamės?
Benkartinas jau buvo bepradedąs niršti, bet mano klausimas sustabdė jį nuo neapgalvotų veiksmų.
- Jei laimėsiu aš, tu pripažinsi mane lygiaverčiu partneriu ir imsi mane į artimiausią medžioklę. - pareiškė.
Aš skėstelėjau rankomis.
- Puiku. Bet jei laimėsiu aš, be dvidešimties ratų aplink pilį kiekvieną rytą neišsisuksi. Kitaip tariant, mokslai tęsis pagal griežtesnes sąlygas.
- Ee... sutarėm! - princo akys sužibo nauja, maniakiška ugnele.
- Kas gi čia dabar? - nusistebėjau. - Jau turėjai užsimoti ir nurėžti man galvą. Ko nepuoli?
- Palauk, tuoj pradėsiu...
- Lėtai pradedi. - nusišaipiau. - Velnias seniai tave būtų padalinęs į penkias dalis.

Sulig šiais žodžiais Benkartinas užsimojo ir puolė, tikėdamasis užklupti mane bešnekantį. Atmušiau jo kirtį ir mes apsisukome - dabar aš buvau kareivių pusėje, princas - vartų. Išsyk pastebėjau vieną įdomų dalyką - prasidėjus kovai jis ėmė taip staipytis ir kraipytis, tarsi mes būtumėm šokių aikštėj. Tai jam turėjo kainuoti nemažai jėgų.
- Tu mūšio lauke, o ne šokių aikštelėj, - piktai pastebėjau, stovėdamas vietoje - tegul kamuojasi jis, o aš palauksiu... Bet princas nesuprato pastabos arba priėmė kaip įžeidimą. Jis vėl užsimojo ir puolė taip staigiai, kaip tik sugebėjo - mano atžvilgiu judėjo vos greičiau už stimpančią karvę. Nutrenkiau jo kardą į kairę, kaire ranka čiupau jį už sprando ir stipriau pastūmėjau jo judėjimo kryptimi. Benkartinas parkrito ir nusivoliojo prie kareivių. Šie jau lenkėsi jam padėti atsistoti bet princas piktai juos nusipurtė.
Surikęs kažkokį "Hap hap Toturo!", kurį tikriausiai išgirdo iš alibahiečių, vėl šoko ant manęs, šį kartą smeigdamas iš viršaus.
Kvailesnio būdo ir nesugalvosi - torsas visai neapsaugotas, nors imk ir sukapok...
Skubiai apsukau kardą rankena aukštyn, nėriau į priekį, pro jo ašmenis ir taip smogiau į jo pilvą, kad didenybė nusikočiojo į šoną, graibydamasis skaudamą vietą. Jo kardas gulėjo pusiaukelėje iki manęs. Kareiviai kvatojo visa gerkle.
- Gal jau užteks? - paklausiau.
- Ne! - jis susitvardė, pašoko ir čiupo kardą. - Aš geresnis už tave!
- Matau tai, jūsų didenybe, - paironizavau. Jis išraudo kaip burokas. - Kokiam piemenų būriui vadovavot? - kursčiau jo pyktį.
Klykdamas Benkartinas pademonstravo kažkokį moksliniu požiūriu įdomų triuką su savo kardu ir jau norėjo šokti ant manęs, bet sustojo, nes aš numečiau saviškį ant žemės.
- Kas?.. Kodėl?.. - sumikčiojo.
- Pulsi tu mane šiandien, ar ne!? - riktelėjau supykęs. - Ir susičiaupk, nes būrys apuokų viduj lizdą susisuks!
Ir jis metėsi į priekį.
Kardo man nereikėjo. Juo tenorėjau išsiaiškinti, ar jis gerai kaunasi. Tačiau jis kovėsi blogiau už melžėją, kardo gyvenime nemačiusią. Vis dar tebebliaunantį nutvėriau už rankos su kardu, išmušiau ginklą ir čiupau antra ranka už kojos. Princas pakibo ore ir ėmiau jį sukti vis smarkiau ir smarkiau, kol sargybiniai ir kiemas ėmė lietis akyse. Atleidau rankas ir vos nenuvirtau.
Klykdamas princas nulėkė į sargybinių būrį ir tėškėsi ant grindinio.
- Ar aš laimėjau? - pergalingai riktelėjau.
Sargybiniai pritariamai sumurmėjo.
- Ne! - cyptelėjo Benkartinas. - Niekada!
- O tu atkaklus, mokiny! - prunkštelėjau. - Ir kvailas. Nežinai, kada geriausia liautis. Nejau man reikės tau sulaužyti visus šonkaulius?
- Tau tai neišdegs! - princas atsistojo, raukydamasis iš skausmo sulig kiekvienu žingsneliu.
- Bijau, kad jau išdegė. Ar dar pulsi?
Benkartinas stovėjo ir svyravo, laidydamas į mane neapykantos kupinus žaibus.
Ir staiga puolė. Tai bent atkaklumas!
Šį kartą ėmiausi švelnių priemonių - kaukštelėjau kumščiu į kaktą ir jis susmuko be sąmonės. Tiesą sakant, net kaukštelėti neprireikė - pats į kumštį įvažiavo. Taip ir neprisipažino nugalėtas - nebebuvo kaip.

Akys sumirksėjo ir plačiai atsivėrė. Princas lėtai apsidairė.
- Labas vakaras. - burbtelėjau, negalėdamas atsigrožėti tarnaite, kuri tvarstė jį. - Ilgokai miegi.
- Ūūū!... Kas... kas nutiko? - suvebleno Benkartinas.
- Nejau nepameni? Tu įsibėgėjai ir žiebei galvą į mano kumštį, mokiny. Pralaimėjai po ilgos bet, tiesą sakant, labai nuobodžios kovos.
Tarnaitė dar labiau palinko ir balta suknelė pasikėlė, atidengdama nuostabias kojas. Nurijau seilę.
Benkartinas papūtė lūpas viską prisiminęs.
- Aš neprisipažinau nugalėtas!
- Ir kvailai padarei. Dabar mes sugaišime mėnesiu ilgiau nei derėtų. Pats viską sugadinai. Įsidėk į savo tuščią galvą - kai kada geriau pasiduoti net nepradėjus kovos. Sveikas kūnas visada geriau nei toks, kokį turi dabar. Tikiuos, labai skauda?
- Ką man padarė? - apsidairė jis.
- Na, buvo atjojęs kažkoks šamanas ir sugiedojo savo dievams giesmę už tavo sulaužytus šonkaulius. Tiksliau - penkis šonkaulius ir ranką. Pradžiai visai neblogai. Gal kitą kartą man pavyks tau nusukti sprandą ir tu imsi mąstyti? - aš atsistojau, ketindamas išeiti.
- Aš... - žiojosi prieštarauti princas.
- Dar kai kas, - nutraukiau jį. - Niekada nesiginčyk su mokytoju. Jis visada teisus.

Pusę mano laiko, jei ne daugiau, atėmė pusgalvis Benkartinas. Jei ne gražioji tarnaitė, kojos nebūčiau kėlęs į tą kambarį.
Dar kalbėkis su tuo pusgalviu, kai net veikti nieko negali. Tai ir spoksojome pasikeisdami į  merginą. Vieną bendrą dalyką suradome - abiem patiko brunetės.
Kol kas mano pažadą pavaikyti jį aplink pilį kas rytą teko atidėti. Nusprendžiau imtis kitokių "kankinimo" priemonių.
Kol Benkartinas sveiko, pratinau jį prie tamsos. Mėnesio pabaigoje jau buvome pažengę į priekį - galėjo išbūti tamsoj keturiolika valandų be žvakių ir dar neapsižliumbęs. Ką jau ką, o vaizduotę princas turėjo ypač lakią. Kol žvakė užgesdavo, jis išvysdavo bene penkis iš niekur išnyrančius velnius, virš dešimties plėšriai atrodančių nykštukų ir galybę kitokių, man kažkodėl nematomų padarų.
Pirmiausiai aš jį įtikinau, kad velnias jo kambary gali pasirodyti tik vienu atveju iš milijono. Tuo jis patikėjo. Sunkiau buvo jį įtikinti, kad nykštukai, undinės, bildukai bei žmones ėdantys triušiai neegzistuoja. Kažkaip vis dėl to pavyko ir štai jums rezultatas: Benkartinas galėjo užmigti, nedegant jo vakarinei žvakei.

Po mėnesio intensyvaus gydymo jis jau stovėjo ant kojų ir aš išvijau jį pasilakstyti. Įtikinti, kad jis skystimas, nebuvo sunku. Po trumpo dešimties minučių pasilakstymo jis jau kišo lauk liežuvį. Svorio kilnojimo rekordas - kibiras, pilnas pamazgų. Šitą irgi reikėjo pagerinti.
Tačiau viskam trūko laiko. Aš jam duodavau užduočių prieš išvykdamas kelionėn po kaimus, bet abejojau, ar jis  jas sąžiningai atlikdavo iki galo. Teko nusamdyti tą pačią kambarinę, kad jinai jį šokdintų.
O darbo man daugėjo. Jau lankiau penkis kaimus iš eilės (Cacoje jų buvo dvidešimt trys), mat velniava kažkodėl ėmė sklisti greičiau nei derėtų. Pritaisiau visur krikščioniškų spąstų, palikdamas neapsaugotą tik tą kaimą, kuris buvo arčiausiai pilies. Visiems velniams palikau "langelį", kuris buvo labiausiai saugomas.
Manęs nebuvo gal šešias dienas. Grįžęs radau Benkartiną, mirtinai nukankinto kankinio išraiška sėdintį minkščiausiame krėsle, ir jūreiviškai besikeikiančią kambarinę. Man trūko kantrybė - nei dirbt neduoda, nei naudos iš jo. Nusprendžiau rimtai mokyti jį kautis.


Mudu stovėjome vienas prieš kitą, paruošę kardus rimtam darbui. Horizonte pilis matėsi pakankamai gerai. Arkliai ganėsi netoliese.
- Nagi, mokiny, pulk! - paraginau jį.
Benkartinas sugniaužė kardą ir pasiruošė. Jo užpakalis iš karto ėmė sukti nematytą šokį.
- Tu ne šokių aikštelėj! - piktai perspėjau jį. Benkartinas išvertė akis ir bukai įsispoksojo į mane.
- Tau ką, subinė vietoje nenusilaiko?
Jis, berods, suprato. Akyse įsižiebė protaujančio žmogaus ugnelės.
- Aa-a... o-ooo... tai dėl nervų!.. - pasiteisino.
- Duodu tau dvi minutes nusiramint.
Jis pabandė. Plačiai išsižergė ir sustingo.
- Gerai, o dabar įsivaizduok, kad stovi prieš knygų spintą. - padėjau jam. - Tu nori ją sukapoti. Kapok! Be nervų- ji neatsikirs...
Jis giliai įkvėpė ir puolė mane. Atrėmiau jo puolimą be didesnių pastangų.
- Ką čia dirbi? - nusistebėjau. - Tu vanoji mano kardą. Ne kardą pulk, o mane. Smeik, durk ar kapok - tik ne į kardą. Tu jį tik sulaužysi - arba saviškį.
Princas linktelėjo ir vėl puolė. Šį kartą geriau- pabandė nurėžti mano galvą.
- Puiku, - linktelėjau, išvengęs mirties. - Užpuolei, bet pamiršai ginti save. Dabar puldamas žiūrėk, kas bus - dėkis į galvą. Nagi!
Vėl giliai įkvėpęs Benkartinas užsimojo ir šoko ant manęs. Šį kartą atrėmiau jo smūgį ir tuoj pat dusyk šmaukštelėjau kardu, paskutinę akimirką sustabdydamas ašmenis prie pat jo kūno- pirmą kartą prie kaklo, kitą - prie rankos.
- Tu be galvos ir be rankos, - pranešiau. - Žuvai, net nepradėjęs mūšio. Ką manai?
- Tu galėjai mane lengvai užmušti kieme! - sumąstė jis staiga.
- Tik dabar supratai? Beje, kai kitą kartą kviesi dvikovon, turėk galvoje, kad lūžusių kaulų nebeužteks. Klausyk, gal gali baigti tą savo šokį? Vėl užpakalio nebenulaikai...
Jis pabandė susitvardyti.
Kapojomės iki vakaro, kol galop jis pajėgė atlaikyti visus vidutiniu greičiu smogiamus kirčius. Vis dėl to iki velnio jam buvo toli. Niekaip negalėjo liautis šokęs liaudiškus šokius kovos metu ir dažniausiai pražiopsodavo du iš trijų mano kirčių. Kovėsi kaip vidutiniokas ir aš neabejojau kad iki ryto viską pamirš. Bent jau teoriją gal ir prisimins, kurią kaliau jam visą laiką:
- Įsidėmėk, - mintijau kovos metu. - Velnias kaunasi ginklu, rūgštimi ir uodega vienu metu. Be to, jo aura stingdo tave visą laiką. Išsigąsi - ir tau šakės. Supratai?
- Taip... taip... - žagsėjo Benkartinas, atmušinėdamas smūgius. Abejojau, ar jis iš viso girdėjo.
Kai grįžome į pilį, iš jo buvo telikęs miegantis mėsgalis. Tarnai nunešė ir paguldė jį į lovą. Aš taip pat nuėjau miegoti.


Anksti iš ryto aš jau beldžiausi į princo duris. Nesulaukęs atsakymo, smukau vidun.
Didenybė pūtė į akį. Paakiai violetiniai, viena koja ant žemės... apgailėtinas vaizdas. Bakstelėjau bato nosimi jo padą.
- Kelkis, sapnų maiše!
Jis vargiai praplėšė akį.
- Turi labai mažai laiko atsistoti ir apsirengti!
Jis pakėlė ranką, pagrabaliojo virš paauksuoto staliuko, surado virvutę ir timptelėjo. Po poros minučių atskubėjo dvi tarnaitės, nešdamos kubilą vandens.
- Vandenį nešk atgal. - sustabdžiau nešusią. - O aprengti galite. Medžiokline uniforma.
Turėjau iškęsti visą tą netrumpą procedūrą. Kai jos nuklojo princą, net nusistebėjau, kaip jos ištveria kas rytą prausti ir rengti tokį meitėlį. Galop princą pastatė ant kojų. Ir net tada jis dar snaudė.
Išsitraukiau obuolį ir nusivaliau jį.
- Kur šiandien? - nusižiovavo Benkartinas. - Atgal ant tos kalvos, ar prie... oi! - suriko, mat paleidau obuolį į jo durną galvą. - O čia už ką?!
- Už nieką, - piktai pastebėjau. - Kai kitą kartą ryte taip padarysiu, turėsi jį sugauti dantimis. O dabar eime. Arkliai jau laukia.
Jis pasikasė užgautą kaktą.


Kieme mano Pegasas nervingai kapstė kanopa grindinį. Per mėnesį jis jau buvo atsigavęs - iš griuvenos virto visai pakenčiamu jojamuoju, bet šiaip liko tinkamas tik į puodą.
Rytas pasitaikė nuostabus - pažeme slinko skystos rūko juostos, retkarčiais atidengdamos skaisčiai žalius laukus bei melsvą Kuprovaros ežero vandens paviršių. Mudu jojome to ežero link.
- Kodėl tu toks linksmas? - sunerimo Benkartinas.
- Gera diena, mokiny. - atkirtau šypsodamasis. - Pats laikas būtų ir tau pasidžiaugti. Šiandien tau laisva diena.
Jis ir patikėjo.
Prie ežero buvo truputį vėsoka. Per rūką nesimatė kito kranto. Kaip tik netoliese stovėjo lieptas, gerų dešimties žingsnių ilgio ir trijų pločio.
- Nuo arklių! - sukomandavau. - Betgi laisva diena... - bandė prieštarauti princas.
- Teisingai. O ką tu darai laisvą dieną? Maudaisi! Nagi, paskui mane maudytis!
Jis nušoko nuo žirgo ir nusekė paskui mane ant liepto.
- Maudytis iš ryto? - Benkartinas kyštelėjo ranką vandenin ir sukaleno dantimis. - Ar ne per šalta?
- Ne! Prieik arčiau.
Jis pažvairavo į mane ir vos vos žengė į priekį.
- Ar tik nesiruoši įmesti manęs į vandenį? - paklausė. Pasirodo, ne toks jis ir kvailas. Klastą atpažinti sugeba. Aš išsitraukiau kardą.
- Ne, tik noriu patikrinti, ar neužmiršai vakarykščios dienos. Nagi, pulk!
Jis išsitraukė saviškį, pasitikrino savo užpakalio būseną ir šoko ant manęs. Tik neapskaičiavo, kad aš stoviu ant paties krašto.
Rėkdamas nulėkė vandenin, aptaškydamas pusę liepto.
- Matau, rytinės tarnaitės labai kenkia tavo atminčiai, - nusišaipiau. - Gal apsieisi ir be jų porą dienelių. O už tai, kad viską pamiršai, truputį paplaukiosi. Nerk ir susirask savo kardą. Ir pasiimk šitą, - aš numečiau jam nendrinį krepšį.
- Kam jis man?
-Apiplauk ežerą ir prirink vėžių. Vis tiek nieko neveiki. Ir mažiau taškykis.
Jis susirado kardą, paliko ant liepto ir nuplaukė palei krantą, kalendamas dantimis.


Išlipti leidau kai vanduo virš laužo kabančiame puode užvirė. Pasirodo, vėžiautojas iš jo išeitų geresnis nei karys. Prigaudė tų padarų visą pintinę. Kol didenybė džiovinosi rūbus, išviriau laimikį ir mes abu jį sudorojome.
- Įsikalk į galvą, Benkartinai, - mintijau dorodamas eilinį vėžį, - kai būsi velnių medžiotojas (jei juo būsi kada nors) ir turėsi savo mokinį, nors aš asmeniškai visai to nesitikiu, galėsi tampyti jį taip, kaip dabar tave tampau aš. Tik perspėju - nebandyk per daug įsijausti, aišku? Neduok Dieve, dar pasitaikys koks kardo meistras...
- Jūs mane tampote? - pasišiaušė princas.
- Ne, tai tik mano vaizdūs žodžiai. Aš tave mokau. Ir tikiuosi, kad tu kažko išmoksi. Visų pirma... a, užmiršau vieną dalyką. Imk, čia tau, - padaviau jam maišelį. Jis įtariai jį apžiūrėjo, atrišo ir ištraukė mažą kryželį. Tik staiga trūktelėjo nosimi.
- Kas čia taip dvokia? - susiraukė.
- Savaime aišku, velnio šūdas, - maloniai paaiškinau. - Jo kryžius neveikia, todėl, kol nešiosi juos šiame, velnio mėšle išmirkytame
maišelyje, jie neveiks ir pačių velnių. O tai labai svarbu.
- Kodėl?
- Na, jei nešiosi juos kur papuolė, tai velniai sprogs tau vos prisiartinus per porą žingsnių.
- Tai puiku! - nudžiugo Benkartinas, sugalvojęs tai, ko aš atsisakiau dar prieš penkerius metus.
- Nė kiek, - nutraukiau jo laimę. - Sprogdamas velnias išskiria nemažai nuodingo oro, rūgšties,  be to, jo žarnos labai sunkiai  nusiplauna.. Ar aišku, koks gražus galas tavęs laukia?
Jis palinkčiojo, kad aišku, nors aš tuo, žinoma, suabejojau.
Po pietų patraukėme į kitą ežero pusę, link miško. Ten aš pastebėjau boluojančią trobą, kurios anksčiau nemačiau, nes ji nepriklausė jokiam kaimui. Tiesiog paežerės troba... kurią pamatęs princas ėmė kažko nervintis ir siūlyti keliauti atgal. Kuo arčiau, tuo labiau jis troško atsidurti priešingoje ežero pusėje.
- Ar ten gyvena numirėlių šeimynėlė? - paerzinau jį.
- Nedrįsk taip kalbėti! - pyktelėjo jis.
- Cha cha cha! - nusikvatojau. - Tai štai kas! Moteris! Ei, Benkartinai, ar čia gyvena tavo brunetė? Kas ji - Marta, Ana ar Marija?
- Užsičiaupk! - tyliai sušnypštė didenybė. - Dingstam greičiau iš čia!
- Niekur aš nedingsiu, - pareiškiau. - Man ir čia patinka.
Jis bailiai apsidairė.
- Ką, nejau į ją iš tolo žiūrėjai? - dairiausi ir aš. - Nedrąsu be krūmų priedangos? Jojam, pasisvečiuosime, - aš čiupau jo arklio vadeles.
- Ne! - klyktelėjo jis, tampydamas pavadį. - Nedrįsk!..
Ir staiga lioviausi. Prieš mus iš proskynos išniro mergina. Grakšti kaip gazelė ir nuostabi lyg šimtas lauko gėlių. Aš taip ir sustingau, įsitvėręs į Benkarto vadžias. O ji artėjo lengva grakščia eisena.
Dėbtelėjau į savo mokinį.
- Sąžinės turėk! - urgztelėjau. - Ji dar beveik vaikas!
Bet jis manęs nematė - rijo akimis tą miško fėją.
- Pilnas dvaras panų, o jam dingtelėjo suvedžioti vargšo žvejo dukterį! - tyliai sudejavau. - Ajajai, kaip negerai, Benkartinai!
- Tu nieko nesupranti, -sušnabždėjo jis.
Mergina buvo jau čia pat.
- Laba diena, prince Benkartinai! - šūktelėjo ji skambiu balsu. Mudu taip ir sutirpom nuo jos akių žvilgsnio.
- Sveika, Estera, - kuo meiliausiai atsakė princas.
- Kas tavo draugas? - pasidomėjo ji, smalsiai nužvelgdama mane.
- Mano mokytojas Edvardas...
Vos nepasakė "velnių medžiotojas", bjaurybė. Jinai apdovanojo mane pačia nuostabiausia šypsena, nuo kurios ėmė lydytis balnas.
Atsakiau jai neutraliu šyptelėjimu ir nusukau akis. Tik to ir betrūko kad įsimylėčiau dešimčia metų jaunesnę už save!
Benkartinas pasiteiravo, kaip laikosi jos motina ir netrukus, po kelių apsimainymų mandagiomis frazėmis, sulaukėme kvietimo pasisvečiuoti. Princas neapsakomai nudžiugo, aš irgi neturėjau nieko prieš šį puikų pasiūlymą - pasisvečiuoti mėgau. Kadangi Estera traukė prie ežero vandens, princas paslaugiai nusprendė ją palydėti, o man beliko paslaugiai palaukti. Netrukus jie grįžo su vandeniu ir man neteko nusivilti princu - vandenį tempė jis, o mergina jojo balne. Ką gi, bent niekas iš dvariškių nemato...
Netoli trobos mus sutiko pražilusi moteriškė nepaprastai šviesiomis akimis. Prie trobos durų, ant medinio suolelio sėdėjo ir rūkė senis su tokia pat gamtos dovana. Na, seniu pavadint negalėjai - tiesiog pagyvenęs žmogus. Abu vilkėjo baltus kaimiškus rūbus, padailintus ypač sudėtingais pilkais siuvinėtais ornamentais. Prisiminiau, kad ir mano gimtinėje žmonės vilkėjo tokius...
Moteris iš karto pažino Benkartiną ir pakvietė jį ir mane į vidų pasivaišinti. Ilgai negalvodamas sutikau, mat vaišes laikiau viena didžiausių dorybių. Esteros tėvas išsyk pasinėrė į savo memuarus, kol mes bandėme keptų žuvelių skonį ir savo monologu nė sykio neprivertė mūsų išsižioti. Žuvis pasirodė visai nieko ir aš netrukus nusprendžiau prisijungti prie senio monologo bet didenybė mane aplenkė. Estera skubiai padėjo motinai sutvarkyti kambarį ir netrukus abi prisijungė prie vyriškos kompanijos.
Išsyk pastebėjau vieną dalyką - tas velnio Benkartinas čia stengėsi vaidinti tikrą princą ir šnekėjo tokias nesąmones, kokias tauškia tikri princai. Vos neužmigau.
Esteros tėvas ir motina klausėsi šiek tiek nuobodžiaudami, o pati Estera nerodė išvis jokių jausmų, tik įdėmiai stebėjo princą. O tas, susidūręs su jos žvilgsniu, imdavo taip užsikirtinėti, tarsi kas pjuvenų būtų gerklėn užpylęs.
Iš jo aistringai dėstomų kalbų supratau kad jis čia mala savo karališkas fantazijas bet nuo komentarų susilaikiau. Kelis kartus vos susilaikiau neprunkštelėjęs: pagal Benkartiną išeina kad Alibaho valdovas ruošiasi pulti Cacą, o tai, anot jo, labai gerai, mat puolimui nusitaikyta šalis yra visiškai silpna, jos valdovas ištižęs ir taip toliau. Žodžiu, neką tenusimanydamas geografijoje, gerokai apjuodino savo tėvą ir šalį. Estera, žinoma, neturėjo galimybės mokytis, tad  negalėjo suprasti, kur nusipaistė princas. O man degė ausys.
- Palauk, -sustabdė jį Estera. - Apie kokį Žaliąjį Kalnyną tu čia kalbi?
- Ak, nejau dar nežinote? Tėtis pakeitė šalies pavadinimą.
- Keistuolis! - pareiškė mergina o Benkartinas taip ir sustabarėjo pusiau praverta burna. Mergina nuleido akis, gurkštelėjo iš taurės, tuo žodžiu išreikšdama savo nuomonę. Bet po akimirkos dar pridūrė:
- Kiti valdovai jus išjuoks.
- Kodėl? - žagtelėjo princas.
- Paklausk kaimiečių, - pasiūliau jam, prisiminęs, kaip kaime visi draugiškai išsityčiojo iš šauklio. Benkartinas dėbtelėjo į mane kažkaip iš aukšto.
Estera man ėmė patikti dar labiau. Ta gudri mergaitė, nors ir negraužusi mokslų, toli lenkė Benkartiną išmintimi. Nusprendžiau kad jei ne aš, tai būtent ji ir padarys iš princo žmogų, jei tik jai šaus į galvą kvaila mintis ištekėti už jo.
Kai jos motina šnipštelėjo man dukters amžių, man beliko nusistebėti. Gamtos išdaigos, kitaip nepavadinsi...