Pavasario žmonės, žiemos vergai

Prieš daugelį metų, kai turėjau laimės būti paaugliu ir gyventi pagal paaugliškus dėsnius, gyvenau ir studijavau Kaune. Ėjo treti mokslo metai, nors, tiesą sakant, vertingesnės studijos vyko gyvenimo universitetuose nei politechnikume, kur mokiausi. Mes, aš ir mano draugai, turėjome tradiciją – kasmet kovo pradžioje važiuoti į Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę. Ne išimtis buvo ir šis pavasaris.
Taigi, mes jau čia – Vilniuje – nuostabiame laisvos dvasios mieste, kur net į tokius hipuojančius pankus, o gal atvirkščiai, pankuojančius hipius, arba, kaip mes save juokais vadinome – “nepiktybinius protestuojančius elementus”, niekas nekreipė dėmesio. Ryte pabuvoję visose kavinėse, kur renkasi “tinkama” liaudis, apsistumdę pačioje Kaziuko mugėje ir prisipirkę verbų, sėdėjome kažkokio parkelio prieigose ant suoliuko, gėrėme alų ir, lietuviškai tariant, “tūsinomės” laukdami vakarinio traukinio į Kauną. Mūsų dėmesį patraukė labai keistas reiškinys: anapus pro parkelį einančios gatvės, ant gana judraus šaligatvio, periodiškai nuo stogo nukrisdavo masė sniego. Pastaroji žiema buvo itin nuostabi – sniegas įveikė civilizaciją, nors toji ir teigia nugalėjusi gamtą. Tai dabar tas sniegas labai šauniai tirpo ir, pasiekęs tam tikra atitirpimo laipsnį, dar šauniau nuslysdavo nuo šlaitinio stogo. O visų šauniausia buvo tai, kad jis negailestingai taikė kristi tiesiai ant praeivių. Žiauru? Ne – žavinga. Tikrai, mes nebuvome sadistai, besimėgaują svetimomis kančiomis. Pagalvokite, ar nenaudinga stebėti, kaip žmonės reaguoja, kai ant jų, savimi pasitikinčių, savyje užsisklendusių, tvarkingų ir į šalis, o juo labiau į pavasario dangų, nesidairančių piliečių, vidurį miesto, pačioje viešumoje iš dangaus tiesiai ant galvos nukrenta apie gerą puskibirį sniego? Štai eina elegantiška moteriškė prabangiais kailiais pasidabinusi, kailinę kepuraitę ant galvos prisitvirtinusi (vargšų žvėrelių kančių čia neminėsiu), į raudoną rankinę įsikibusi, na, trumpai tariant, plačiu Vilniaus šaligatviu žengia asmenybė, save laikanti pasaulio centru. Staiga, pavasario pokštas – tiesiai ant šio judančio pasaulio centro nukrenta krūva šlapio ir linksmo sniego. Moteriškės kepuraitė nulekia ant žemės, ji pati iš netikėtumo slysteli, kad neparvirstų ima mosikuoti rankomis, švysteli dangun savo raudoną rankinę, kuri skrenda ne kur kitur, o į gatvę, ir tik prišokusio džentelmeno suturėta, išvengia didžiulės gėdos parvirsti į sniego kupetą. Kaip mat išgaruoja visa ją puošusi elegancija – ji pradeda koliotis, grūmoti kumščiu dangui, o išgirdusi mūsų nelabai valdomą, na gerai, visai nevaldomą, juoką, ima grūmoti ir mums. Pagriebusi nuo gatvės rankinę, susigrūdusi į kišenę gražiąją (tiksliau, ji tokia buvo) kepuraitę, moteriškaitė, susistabdžiusi pralekiantį taksi, nukūrė, mūsų manymu, namo, atkurti pasaulio centrą reprezentuojančią išvaizdą.
Sekanti auka, skubanti pasitikti savo neišvengiamo likimo – susikaupęs pilietis, iš pažiūros valdininkas, visas pilkas, kaip ir pridera, žvilgsnį nukreipęs į savo turtingą vidinį pasaulį – na, šitai irgi, kaip pavyzdingam valdininkui, pridera. Sniegas nusitaikė ir šoko nuo atbrailos krašto žemyn. Mes žiūrėjome sulaikę kvapą. Sniego masė nukrito tiksliai ant rūpestingai sušukuotos valdininko galvos, ištiško į visas puses ir šis sprogimas aptaškė netoli buvusius praeivius. Mes surikome indėnu pergalės šūkį. Vargšas žmogelis sustojo nustėręs ir stovėjo sustingęs gal apie dešimt sekundžių. Panaši tyla būna prieš audrą. O dramatiškiausia tai, kad toje tyloje skambėjo mūsų negailestingas juokas. Tuomet… ne, jis nepakėlė savo akių į dangų… Jis atsigręžė į mus. “Dabar jūs mirsite” – sakė jo žvilgsnis. “Dėde, gal nereikia” – pagalvojome mes, ir jau pradėjome svarstyti, kurion pusėn lėksime, jei valdininkas imsis ryžtingų veiksmų. Grėsminga eisena priėjęs prie šaligatvio krašto, ketindamas kirsti gatvę ir pamokyti mus, sustojo, nes automobilių srautas stengėsi  mus apsaugoti nuo jo įniršio. Minutę pasvilinęs mus savo pykčiu degančiu žvilgsniu, vyriškis apsisuko, ir tvirtu, kareivišku žingsnių nuskubėjo savais tikslais. Mes su palengvėjimu atsikvėpėme ir, jau nebe taip džiaugsmingai, laukėme sekančios aukos.
Į įvykio vietą skuba graži panelė, o gal ir ne panelė, bet graži. Sniegas pasiruošęs, mes pasiruošę, na, o mergina, kaip ir turi būti, neįtaria, kad yra sekama. Šį kartą sniego buvo itin daug. Jis krito negailestingai, kaip kalnų lavina – mums net pagailo šios aukos. Ji stovėjo sniego kupetoje, visa snieguota. Vėl tikėjomės neapykantos likimui pliūpsnio. Bet… merginos veidas nušvito šviesia nuostaba, tarsi ji būtų išvydusi angelą. Ji dairėsi lyg pirmą kartą regėdama pasaulį. Išgirdusi mūsų juoką, pažvelgė į mus, nusišypsojo ir pamojo. Mes pamojavome jai atgal. Šypsodamasi ji nusivilko paltą ir nupurtė sniegą. Užsivilkusi paltą, jo jau nebeužsisagstė – kam čia segiotis, juk pavasaris. Nueidama ji vis atsigręždavo ir šypsodamasi mojuodavo mums, o jos palto skvernai laisvai plaikstėsi pavasario vėjyje.
- Pavasario žmogus, - aš tariau. - Tai pavasario žmogus, pasiruošęs priimti pavasario pokštus ir dėl jų nepykti.
- O anie – žiemos vergai, - tarė kažkas kitas. – Susikaustę, užguiti, pamiršę laisvės polėkį…
Toliau stebėjome nuo stogo krintantį sniegą ir žmonių reakcijas. Daugiau nebesijuokėme. Mums pagailo žiemos vergų… Ak, jų buvo dauguma. Tačiau džiaugėmės kartu su pavasario žmonėmis, šypsojomės kartu su jais, ir, jei jie pažvelgdavo į mus, jiems pamodavome. “Pavasario žmonės, žiemos vergai” – kartojome ir kartojome šią frazę. Jautėmės kažką ypač svarbaus suvokę ir ši frazė aiškiausiai įvardijo šį suvokimą. Vėliau pakilome ir nuėjome į stoti. Eidami vis pažvelgdavome aukštyn, į šlaitinius stogus. Ne, sniegas ant mūsų nekrito.