Išsikalbėjimas

Dievas nebegyvas,
tegul jis teisia, Frederikai,
vis tiek aš liksiu su tavim,
aš vis dar klaidžioju akmens...

pažvelk.. ten žvaigždėse ryškėja -
prisimeni ... laužai,
ir žodžiai vijosi lapus, pakilusius virš Alpių, 
virš dangaus,
tarpupirščiuos gigantų smilktume
pritrūkom tik skiemens,
kvapniųjų tepalų pritrūkom -
štai pasiklydęs vėjas klūpo ant akmens.

Bet tai juk mano tėvas -
jaunas, sveiku šalmu, šalia voveraičių ir motorolerio,
negiedrėjančiais paakiais, prieš išeinant ...

Vakarais iš ryškiai dažytų balkonų akmenukus laidau
į kriaušę,
aplipę medumi jie slepiasi žemoje žolėje,
aguonos žiede miega vaikai ...

Karštas balandis skleidėsi, išėjai priduoti skalbinių...
Gastronome, bažnyčiose, telefono būdelėse,
apkurtusiai amžinybei atliepęs alio ir amen,
trimis tūkstančiais mėnulių išvarvėjęs,
būtum gražus čia, gertum liepžiedžius...

mes dar susitiksime niekad,
mes dar susitiksime niekad,
mes dar susitiksime niekad  ...

tu, Frederikai? tai tu?
aš tik prikelti norėjau, kažką ...