O pusryčiams ant lūpų
tris žodžius
suvilgai arbata.
Įmirksta, skimbteli, atskyla –
praslysta antakiais,
suvarsto tylą.
Iš lėto užriša, užsmaugia –
tik amteli
kaip nusilakstęs šuo
arba kalė – nestaugia –
mato
jaunatis.
Vadinas, jaunas, karštas
neišblėsęs
ir darantis klaidas –
sumaunamas ant pirštų.
Ant dugno pilnatis –
gali įkvėpt, išgert ir leist
save bent kartą
pavaduoti mirčiai
(akimirkai ir amžiams).
Ateis ir vėl naktis –
laikysi mano kaulus saujoj.
Mažyčius kauliukus. Suspausi.
Išmesi vienetus (abu) – nelauksi,
plauksi, klausi –
taip ištrauksi
mažyčius pusryčius (cet petit)
iš žodžių išlietų (neva atvėsti)
geriam,
kol karštis perveria
ir semia
cukruotus nosių galiukus -
susipina rodyklės, linksta keliai
(laiko)
suvalgom pusryčius
ir nebelieka…
(saiko).