Atvirukas man visiškai atviras
be užuolankų dėsto žodžius
iš tamsiausių minčių tavo pievų.
Nenorom išklausau juos ir klausiu:
- Kas vandens man paduos?
Kas vandens -
stiklinaitę į delną taip karštą
prieš pat naktį ilgiausią supils?
Ir atsakymo laukiu bergždžiai vis –
atvirai atvirukas man šypso,
kiek vėsina karštumą kaktos.
- Kas užuolaidą kilstels
prieš aušrą
ir iš patalo kels, ir priglaus?
- - -
Atvirukas tik atveria žaizdą.
Dešiniajam kampe.
Tu verkei?