Metai lyg vanduo sruvena pro pirštus.
Štai dar vienus išgėrėm ligi lašo,
nors laimė niekam nesiliejo per kraštus,
vėl lūpos nuolankiai - lyg duonos - Laiko prašo…
Nakty sudyla paskutinė valanda,
o laukiantis žmogus sulaiko kvapą –
ar patikės dangus dar kartą jo malda,
ar duos lemtis dar vieną švarų lapą…
Širdim jame rašysi, - ar ranka?..
Galvok, Žmogau! Galvoki šitą naktį.
Gal jų nebus daugiau? Gal pabaiga?
Gal šito lapo tau viskam turės pakakti…