Miestas be vardo. Rusijos federacija. 20xx metai.
Virš miesto, į pilką dangų kilo bokštas.
Ne vienus metus gūdžiai stūksantis, jis vis dar nebuvo baigtas statyti. Kiauras dienas miesto gyventojai girdėjo pilkuose debesyse kalenančius sraigtasparnius, nešančius statybines medžiagas į viršūnę. Jei pažvelgdavai į dangų, pamatydavai, kaip kažkur debesyse žaibuoja suvirinimo aparatai, ir pro pilką miglą silpnai šviečia bokšto operatorinės langai. Pats bokštas buvo aptvertas keistu lauku, valdomu iš operatorinės. Operatoriai žinojo, kad tas laukas - tas pats erdvėlaikis, tik truputį pasuktas, su kitokia laiko ir erdvės proporcija. Žmogui, įėjusiam į tą lauką, tik truputį apsisukdavo galva. Ir kad ir kiek drasesnių vaikigalių tai bandė, nė vienas nebuvo nuėjęs iki bokšto. O kitiems to tiesiog nereikėjo, ir visi, bėgant laikui, įprato prie vos girdimo čirpimo savo galvose.
Operatoriai dirbo dešimčia pamainų, kiekviena pamaina po šešias valandas. Grįžę iš beprotiško aukščio, jie neretai mėgdavo susirinkti “Senajame Garnyje” ir išgerti po bokalą alaus, nepasakodami anekdotų, ir nesikeikdami. O ir kalbėdavo retai.
Tas vakaras buvo išimtis. “Senajame Garnyje” tvyrojo linksma ir galbūt netgi pakili nuotaika.
- Vasilijau, ryt tavo eilė? Girdėjau, kad bus sunki pamaina - mūsiškiai saulės audras pranašauja..
- Jūsiškiai... jūsiškiai operatorinėj varnas pro langą skaičiuoja! Vat mūsų pamaina...
- Kurgi, Anatolijau Petrovičiau, jūsų vien tik vadovas - antras Diatlovas. Paminėsit mano žodį - vieną dieną kaip driokstels...
- Baikit, vyrai. Visi mes čia išmanome savo darbus. Jeigu neišmanytume - argi tebestovėtų užtvaras?
- Iš tiesų, Antonas teisus. Tikriausiai ryt bus kiek sunkesnė dienelė. Na ir kas - dar ne tokias išlaikėm. O tu, Vladai, geriau daugiau negerk - per rytojų neišsiblaivysi ir paskui operatorinėj į tumblerius nepataikysi - o ir kokį pavyzdį pavaldiniams duodi...
Jie visi draugiškai nusijuokė, susidaužė bokalais ir pabaigė gerti alų. Už baro lango pradėjo kristi pirmas sniegas.
Vladimiras Ivanovas Ivanovičius, dvidešimt devynerių metų amžiaus, ketvirtosios pamainos vyriausiasis operatorius, grįžo namo šiek tiek įkaušęs. Atsirakino duris, tamsoje nusiavė batus, pasikabino paltą. Toje pačioje tamsoje prisidegė cigaretę ir pro langą pažvelgė į bokštą. Į užtvarą. Jam pasivaideno, kad užtvaras vienoje vietoje suvirpėjo, lyg karštas oras, lyg patamsėjimas, kažkas vos vos suvokiama, subtilu bet tuo pačiu metu kažkas labai ne taip. Tuščio buto tylą perskrodė telefono skambutis.
- Vladimiras Ivanovičius? Maskva. Kelkit savo pamainą. Situacija vienas omega beta, aplinkybės aštuoni-penki-aštuoni-trys. Vykdymo laikas - trys minutės dvylika sekundžių, PAL nulis vienas trys aštuoni. Vykdyti tuojau pat.
Operatorinėje viešpatavo chaosas.
- Ženia, paduok iš aštunto alfa sektoriaus man bent dvidešimt procentų?
- Dėmesio, keturioliktas beta, trečias epsilon, šimtasdvidešimtas delta...
- Paduodu iš aštunto alfa penkiolika - daugiau negaliu... Trečias epsilon neištempia!
- Dėmesio, keturioliktas gamma, ketvirtas alfa, šimtasdvidešimtas epsilon...
- Nepanikuojam vyrai, nepanikuojam, į keturioliktą gamma paduokime dar penkis procentus - gal ištemps...
- Padėkit kas nors stabilizuoti šimtasdvidešimtą!...
- Kas? Pritiomkinas? Žinai ką aš dėjau ant tavo Pritiomkino?! Sakau tau, duok mums pilną galingumą! Taip, prieš vadovybę atsakysiu aš! O jeigu neduosi - tave vietoj sušaudys, aišku? Trys minutės, ne daugiau, kad būtų man pilnas galingumas! Ką? Ką?! AR TU ŽINAI, KAIP AŠ DĖJAU ANT TAVO LAIDŲ?! jei susvils tai naujus nutiesim!..
Už keturiasdešimt kilometrų sugaudė atominės elektrinės turbinos, ir po žeme nutiestas superlaidus kabelis pradėjo kaisti. Keturiasdešimties kilometrų ilgio tunelis prisipildė degančių dažų kvapo.
O operatoriai kovojo. Kovodami jie net nepastebėjo, kaip operatorinėje pasidarė truputį tamsiau ir kampuose pradėjo pulsuoti šešėliai. Staiga tvankioje patalpoje visi operatoriai pajuto kažką panašaus į šaltį, sukaustantį netgi sielą.
O elektrinėje tuo metu įvyko nedidelė avarija, ir jos galingumas nukrito iki septyniasdešimt penkių procentų, bet niekas iš bokšto neskambino skųstis.
Visi miesto gyventojai staiga pajuto trumpą ir aštrų galvos skausmą. Kai kurie nusivėmė. Vaikai ėmė verkti.
Žmonės, gyvenę arčiau bokšto, pamatė, o gal greičiau pajuto, kaip kažkas beveik apčiuopiamo ir tamsaus išvarvėjo iš užtvaro ir užliejo netoliese buvusią elektros pastotę. Dingo elektra.
Vladimiro Ivanovičiaus komanda pavėlavo dvylika sekundžių.
Tūkstančio metrų aukštyje esančioje operatorinėje pasidarė labai tylu.
Per pusvalandį Vladimiro komanda nutiesė naują perimetrinį užtvarą, ir dabar puikiai matėsi, kaip iš vidinio užtvaro _kažkas_ išsilieja ir užpildo visą erdvę vos jaučiama tamsa.
Vladimiras Ivanovičius kitą rytą buvo rastas pasikoręs.
Trys jo komandos operatoriai išvyko iš miesto, vienas dingo be žinios, o du liko mieste, gaudami valstybinę mokslininko pensiją. Vienas iš jų buvo priverstinai paguldytas į psichiatrinę ligoninę.
O virš miesto, lyg nelaimės pranašas, stūksojo vienišas, _šiek tiek tamsesnis_, bokštas.