Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Ei tu, prakeiktas gaidy... boba neraliuota! Tu daltonikė, a? Gazas tai pedalas iš dešinės! - staugė vienadiene barzdele apsidygliavęs taksistas ir savo plaukuotomis rankomis be gailesčio minkė garsinį signalą. Galiausiai priekyje stovėjęs automobilis nudūmė. Tikrąja šio žodžio prasme, palikdamas tirštą debesį, kurį tuoj pasiskubino įsiurbti taksi salono ventiliavimo sistema. Vairuotojas be perstojo kosėjo, o kai dar likdavo kiek atliekamo oro plaučiuose, pridėdavo po riebų keiksmą išmoktą kariuomenėje. Kažkas iš galo ėmė pypinti. Kaip simbolis „neskubink, tuoj aš, tuoj“ pro taksi langelį išlindo plaukuota vieno piršto kombinacija. Kažkokia senutė ėmė mosikuoti savo lazdele ir keikti negrus už moralės nepaisymą viešoje vietoje, po to geriau įsižiurėjo, kad ten visai ne negras, bet tai nesvarbu. „Negrai ne ką geresni, tu, prakeiktas storžievi.“ Į sankryžą įlėkė benzovežis, bet pamatęs, jog jau seniai dega raudona, sustojo per vidurį. Kilo kamštis. Vienas dviratininkas pametė savo megztinį. „Pirkite akinius, puikus „Mojave“ akiniai nuo saulės“ zaunijo pyplys prie namo kampo. Kiti šalia jo žaidė „kepsais“. Palaižo muštuką, kad geriau kibtų ir muša. Pralėkė greitoji. Deja, niekas jos nepraleido. Tas pats benzovežis įbraukė šoną fordui.
- Atsargiai!
Dar nemokantis stabdyti riedutininkas lėkė šaligatviu. Deja, vietoj stulpo, kurį buvo planavęs apsikabinti kaip patikimiausią stabdymo priemonę, jis apsikabino žmogų, stovėjusį šalia. Abu virto ant dulkino šaligatvio. Kaitriai švietė saulė. „Žiūrėk, kur leki, šunsn... nemokša tu.“ - atkirto vyras, besikeliantis nuo žemės. Regis, švarko kišenė plyšo. Kažkur ant švino garų nukankinto medžio bandė giedoti paukštelis, bet tie „Pirkite akinius, puikus „Mojave“ akiniai nuo saulės...“ neleido jam nė cirptelėjimo įterpti. Praskubėjo įkaitęs statybininkas su trim tuščiais alaus buteliais rankoje. „Atsiprašau pone, jūs nesusižeidėte?“ Džentelmenas žvelgė tuščiu žvilgsniu į savo dulkinas kelnes. „Pone?“
- Kas? A... aš? Aš... ne. Ne. Aš nieko nesusilaužiau ir man viskas... ne, nieko, važiuok. Pasitaiko.
Riedutininkas skvarbiu žvilgsniu nužvelgė pagyvenusį džentelmeną, tarsi tirdamas, ar jo akių rainelės vienodo atspalvio, ir nuriedėjo toliau. „Ach, koks nutrūktgalvis. Būčiau jaunesnė, pavyčiau ir vanočiau jam...“ - pribėgusi pamokslavo ta pati senutė, o jos lazdelė taip smarkiai čaižė orą, jog paskutiniuosius žodžius darėsi itin lengva įsivaizduoti.
- Ponia, viskas gerai... ponia? Ar jūs manęs klausotės? Ne, man nereikia jūsų pagalbos. Viskas gerai. Rimtai. Galite eiti. Ir... nemosikuokite šitaip.
Galiausiai ji nutilo, ir rimtai pasvarsčiusi nuėjo toliau kažką vapėdama. Pro šalį praėjo du pankai su veido išraiškom „tu ką, regbi su šituo kostiumu žaidei?“. „Pirkite akinius, puikūs „Mojave“ akiniai nuo saulės“. Sustojo džipas su atdarais langais, visas drebėdamas nuo garsios muzikos. Tie patys pankai susižvalgė, pribėgo, vienas spjovė pro atidarytą langelį, ir abu nubėgo žvengdami nuo staiga nerealiai pakilusio adrenalino kiekio. „Ei, vaikinai!“ -užriko statybininkas, jau grįžtąs su pilnu buteliu. Nutilo, suvokęs, jog ir jam nepatinka iš džipo sklindantis repas.
Tik vyras su išpurvintu kostiumu stovėjo ramiai. Jo akys buvo įsmeigtos į tolį ir truputį judėjo, tarsi ieškotų ko nors horizonte. Tada užsimerkė, giliai įkvėpė, tarytum penkiametis prieš įžengdamas į dantisto kabinetą, ir nuėjo toliau.
- Pone, gal ledų, pone? – primigtinai siūlė pirkti blondinas prie ledų vežimėlio, bet pamatęs ateinantį statybininką, nusprendė, jog šis bus dar potencialesnis klientas… „Ei, pone, jūs atrodote įkaitęs. Gal norėtumėt šaldytų sulčių? Kaip tokią karštą dieną parduosiu už…“
O diena iš tikrųjų buvo velniškai karšta. Nors pavasaris dar tik įpusėjo, saulės aktyvumas buvo pačiame maksimume, o kai kurie savo oda besirūpinantys žmonės tepėsi veidą specialiu kremu. Akinių pardavėjui sekėsi neblogai. Viena panelė jau matavosi siaurus akinukus, kurie tiktų prie jos veido. Dauguma žmonių dar nebuvo spėję persiorientuoti į šiltesnį orą, todėl vieni ėjo užsirišę megztinį per juosmenį, kiti nešėsi švarkus rankose. Tik vyras su dulkinu kostiumu nieko nedarė, kad palengvintų savo dalią. Jo veidu žliaugė prakaitas, o pro retus žilus plaukus matėsi nuo saulės paraudęs pakaušis. Vyras vis žvalgėsi į šalis ir kažkur skubėjo.
Centrinė psichiatrinė ligoninė stovėjo kiek atokiau judrios gatvės, o jos siaurus langus nuo kaitros saugojo medžių šešėliai. Jau vien įėjus į jos kiemelį darėsi gera ir atrodė, jog nuo ligoninės dvelkia kažkoks gaivus šaltis. Vyras greitai užbėgo laipteliais ir atplėšęs dideles stiklines duris įėjo į vidų.
– Laba diena, daktare Ozelhaumai. – tarsi paskelbdama stotelės pavadinimą troleibuse, pasisveikino registratūros sekretorė.
– Labas, Sindija. – paskubomis atsakė vyras.
– O… Jus visas purvinas. Kas atsitiko?
– Nieko, pagriuvau.
– Gal norėtumėt išgerti šaltų sulčių, daktare Ozelhaumai? Jūs atrodote labai sukaitęs… Ir duokite šen savo švarką, aš pabandysiu jį šiek tiek pavalyti.
– Ačiū, Sindi, bet aš neturiu laiko. Gaudyk. – nusivilkęs metė švarką ir nuskubėjo toliau koridoriumi, net nepasidomėjęs, ar jį kas nors pagavo.
Ligoninėje buvo gaiviai vėsu – naujieji oro kondicionieriai veikė puikiai, nors šiandien buvo tik pirmoji diena, kai jų tikrai prireikė. Skirtingai, nei kitose ligoninėse, čia ore netyvuliavo tas specifinis ligoniškas kvapas, atsiduodantis vaistais, bintu ir sunkiai sergančiais pacientais. Viskas aplink kvepėjo mėtomis ir skalbinių minkštikliu.
– Albertai, eisi su manimi. – kategoriškai pareiškė Ozelhaumas apsauginiui, stovėjusiam prie durų su užrašu „B sektorius. Pašaliniams įeiti griežtai draudžiama“. – Eisim aplankyti Makso.


Maksas, nežinia kodėl, gal dėl to, kad neberijo tablečių, šiandien buvo ypatingai geros nuotaikos, todėl nusprendė palaipioti sienomis. Žinoma, laipioti sienomis nėra lengva, tačiau šiąnakt jam pavyko gerai išsimiegoti, todėl buvo pailsėjęs, tad kodėl gi nepamėginus? Be to dar ir rankoves atpainioti pasisekė. Seniau jie rišdavo rankoves netvirtai, tik dėl vaizdo, neklausė rekomendacijų, todėl jas atrišti nebūdavo sunkus uždavinys, bet po paskutiniojo „pasimosikavimo“ pradėjo jas mazgyti kaip reikalas. Žinoma, Maksas suprato, jog reikalas ne rankovėse, o įsitikinime, tačiau laisvės pojūtis nepamaišys. Jis greitais judesiais nusivilko baltus ilgarankovius marškinius ir nusviedė į savo minkštojo kambario kampą. Turbūt jei ne kambarys, tai laipioti sienomis būtų velniškai sunkus uždavinys, gal net neįmanomas. Matote, kambarys, visas  iškaltas minkšta medžiaga, yra kubo formos, jausmas, tarsi sėdėtum kažkokioj dėžutėj, ir esmė tame, jog tarp lubų, sienų ir grindų skirtumo beveik nėra, tik vienoj sienoj matosi durų siluetas, o palubėj, kampe, dieną naktį šviečia blausi lemputė. Ir taip jau dvejus metus…
Jis atsigulė aukštielninkas, tačiau taip, kad jo basos kojos remtųsi į sieną. Tai velniškai sunki procedūra. Viskas glūdi tame, jog reikia save įtikinti, kad iš tikrųjų tu visai neguli, o stovi atsirėmęs į sieną. Baisiai keblu. Po velniais, įtikinti – kaip švelniai pasakyta – nereikia savęs įtikinti, reikia padaryti, kad tai taptų realybe. Koks, šimts pypkių, skirtumas, kuri iš sienų bus grindys, o kuri lubos – jos gi visos vienodos. Atrodo beprotiškai, tačiau juk viskas yra reliatyvu. Tereikia įtikėti, labai įtikėti…
Jis užsimerkė, įkvėpė, o antakiai susiraukė. Štai. Prasideda. Iš pradžių apima jausmas, tarsi svaigtum, tas pats, lyg surūkyti pakeli „Marlboro“ po geros karuselės, o tada viskas ima keistis. Labai keistis… Imi jausti, kaip tavo kojos vis labiau ir labiau spaudžia sieną, o grindys po truputį tolsta nuo nugaros. Oi, atvirkščiai, kaip tik stojiesi ant grindų, ir žengi mažą žingsniuką nuo sienos. Taip, tu pats sprendi… pats renkiesi, kuri iš tų baltų minkštų plokštumų yra kas. Sykį Maksas buvo užlipęs net ant lubų, bet tam reikia velniškos kantrybės – užtenka tik sekundei prarasti tikėjimą, ir gali... nukristi? Apversti savo kambarį?..
Staiga pasigirdo žingsniai koridoriuj. Kas per velnias?! Juk dabar nei maitinimo metas, nei kas…  Tai buvo  blogiausia, kas galėjo nutikti… Kaip jis dabar paaiškins, kodėl stovi ant sienos? Velnias, reikia kuo greičiau lipti ant tikrųjų grindų, nes kai jie viską sužinos, tai nebegelbės jokie pasiaiškinimai. Tiesiog ims ir susems, tarsi kokį mokslinį egzempliorių… o tada jau bus ne kas… Jūs tik įsivaizduokite, ką reikštų šiuolaikiniam mokslui žmogus, mokantis keisti gravitaciją.
Maksas veikė greitai: jis čiupo savo ilgarankovius marškinius, ir greitai juos apsivilko, truputėli supainiojo rankoves… Viskas lyg ir… Beliko atsistoti ant grindų. Ant tikrųjų grindų. Čia ir buvo visa problema – JIS NIEKAIP NEGALĖJO PRISIMINT KUR YRA GRINDYS!!! „Taip, svarbiausia išlikti ramiam.“ Likus kelioms sekundėms prieš atsidarant durim, Maksas šovė į kampą ir susiraitė jame. 


Koridorius buvo velniškai ilgas ir tos durų eilės iš visų pusių kažkuo darė vietą panašią į kalėjimą. Ritmingai aidėjo sunkūs dviejų vyrų žingsniai. B sektorius – tai tikrai išskirtinė vieta. Čia guldomi tik labai sunkūs ligoniai. Sunkūs ne savo liga, o priežiūros būtinybe. Būtent toks ir buvo Maksas. Jis jau penkis kartus buvo pabėgęs iš kameros, ką jau bekalbėti apie kelis sukandžiotus medikus ir vieną šakute perdurtą seselę. Daktaras Ozelhaumas buvo tas vienintelis žmogus, kuris sugebėjo iškęsti nepakenčiamą Makso charakterį ir bent jau šiek tiek padaryti tą gyvulį panašų į žmogų.
Pačiam koridoriaus gale buvo trys ypatingos kameros ypatingiems ligoniams. Dvi tuščios, trečia – ne. Albertas išsitraukė masyvų raktų ryšulį ir išrinkęs vieną įkišo į plieninių durų spyną… bet nepasuko.
– Daktare, man visgi atrodo, jog geriau būtų… na pasikviesti ir Džonataną. Aš nenoriu, kad pasikartotų tai, kas įvyko praeitą kartą.
– Nepasikartos. – trumpai atsakė Ozelhaumas ir patapšnojo per savo kišenę, iš kurios kyšojo keli švirkštai, pilni raminamųjų.
Činktelėjo masyvi spyna ir sunkios metalinės durys šiek tiek prasivėrė. Albertas atsargiai jas atidarė iki galo, ir tik įsitikinęs, jog Maksas guli priešingam minkštosios palatos kampe, įėjo pats. Blausiai švietė lemputė. Ji šviečia ir dieną ir naktį, neskaitant tų atvejų, kai nuolatinis šio kambario gyventojas ją per kažkokį stebuklą iškula.
Ozelhaumas įėjo iškart po Alberto, tačiau šį sykį kažkaip greitai, tarsi būtų laikinai pamiršęs visus su Makso lankymu susijusius nesklandumus.
– Maksai? – įtariai pasisveikino jis, pasilenkęs, tarsi norėtų įsitikinti, ar ligonis dar gyvas.
Maksas lėtai pakėlė savo ilgais plaukais apaugusią galvą ir sarkastiškai nusišypsojo:
– Labas, Ozelhaumeri.
¬– Maksai? Ar viskas gerai? Kai matau tave tokį ramų, man ima atrodyti, kad tu arba išgėrei visas tas piliules, kurias slepi po pagalve, arba įsimylėjai.
Jis tik pasuko galvą į šoną, tarsi turėtų ką nors, į ką maloniau žiūrėti, negu į pabodusį daktarą.
– Nepergyvenk, piliulės vis dar savo vietoje. Įsimylėjau merginą iš savo erotinių sapnų. – paskutiniuosius žodžius Maksas ištarė su įniršiu, staigiai atsigręždamas. Alberto ranka žaibiškai nuslydo ant tramdomosios lazdos, tačiau daktaras mirktelėjo viena akim: „Nereikia.“
– Klausyk, Maksai, šį sykį atėjau rimtai su tavimi pasikalbėti, todėl neketinu kibti dėl niekų. Susitariam taip: aš tau vieną kartą bakstelsiu, o tau nereikės vaidinti, jog tie tramdomieji marškiniai iš tikrųjų tave nors kiek tramdo. Gerai? Tiesiog nusivilk juos.
Maksas tik šyptelėjo ir nusivilkęs numetė marškinius. Jo krūtinė, ir bendrai visas kūnas buvo vienas raumenų kalnas. Taip dėl to, kad jis be perstojo draskosi, vartoja fizinę jėgą, kur to visai nereikia. Užtektų jam panorėti, ir galėtų vienas laisvai pakelti du tokius, kaip jo palatos lankytojai. Bet elektrinė tramdomoji lazda… prieš ją labai nepasišakosi.
Ozelhaumas priėjo prie Makso, ir atsitūpęs ištraukė vieną švirkštą.
– Nekvailiosi?
– Ne.
Maksas net nežiūrėjo į tą petį, į kurį buvo įsmeigtas švirkštas. Albertas priėjo arčiau ir pasiruošė, tačiau daktaras buvo ramus kaip belgas ir atrodė, kad iš vis nesirūpina niekuo daugiau, tik teisinga vaistų doze. Galiausiai vaistai buvo suleisti, ir Ozelhaumas ramiai atsisėdo šalia Makso, atsiremdamas į sieną.
– Gali eiti Albertai, tik palik man savo pagaliuką, mes su Maksu čia truputi pasėdėsim, pakalbėsim.
– Jūs išdurnėjot?! Juk jis gali…
– Jis nieko nedarys, ar ne? – viena akim Ozelhaumas mirktelėjo Maksui.
– Po velnių, jis gali jus paskersti. Jei reikia pasišnekėti, kodėl nevedat jo į pokalbių kamerą?
– Baik jau, Albertai – viskas bus gerai. Vaikystėj aš lankiau Tailando boksą. Gali eiti, tikrai. Jei jau tau taip neramu, tiesiog pastovėk kitoj durų pusėj.
Albertas tik pažiūrėjo akim sakančiom: „Nuo kada tu kamikadzių būrelio narys?“, ir, numetęs savo elektrinę lazdą daktarui, uždarė duris iš kitos pusės.
– Tailando boksą? – su ironiška šypsenėle paklausė Maksas. Jis šiandien buvo nepaprastai geros nuotaikos. Kartais ištusus mėnesius nepratardavo nei žodžio. – Gal pamokytum kelių judesių, daktare?
– Jeigu ir toliau viskas bus, kaip šiandien – kokią nors dieną – būtinai, pažadu. Bet ne šiandien. Aš rimtai!.. O dabar mum reikia pasikalbėti. Kai matau tave tokį, man ima atrodyti, jog viskas gerėja. Po velnių, regis galėčiau imti ir pasiųsti tave parduotuvėn nusipirkti maisto… Ir tu nieko nenužudytum… nieko nenusmeigtum… nepabėgtum.  Na pasakyk, jog ne be reikalo stengiausi, jog padėjau tau nors kiek?
Ozelhaumas drąsiai uždėjo ranką ant nuogo Makso peties. Kai šis atsisuko, nuo veido buvo dingusi ta ironiška šypsenėlė.
– Tu čia vienintelis, kuriam aš – kai kas daugiau, nei pasiutęs gyvulys. Pats tai žinai.
– Žinau, Maksai, žinau. Aš ištisus metus nepraradau tikėjimo, kad galėsiu tau padėti, o šiandien… Šiandien pats atėjau prašyti tavo pagalbos…
Maksas įdėmiai pažvelgė į daktarą, tarsi sakydamas: „Tęsk. Dar niekad negirdėjau tavęs šitaip giedant.“
– Labai įdėmiai klausyk manęs, nes nuo to priklausys tavo ateitis, teisingiau sakant, priklausys, ar tu iš viso ją turėsi. Ką dabar bepasakyčiau, noriu, kad niekaip nereaguotum, tai yra nesukinėtum galvos, nesižvalgytum ir net nejudėtum, tarsi pasakočiau tau pasaką. Tas tuščias lemputės patronas yra video kamera. Per ją męs tave sekame.
– Pasakyk ką nors naujo. – sumurmėjo Maksas.
– Tu žinai? Gerai… Noriu, kad Džonatanas nepastebėtų jokios tavo reakcijos, gerai? Tai va, klausyk, tai, ką ką tik tau suleidau buvo ne raminamieji, o paprasčiausias fiziologinis tirpalas. Liaudiškai sakant, vandenėlis. Antras dalykas, šiąnakt mes iš čia nešdinamės, aš tau padėsiu pabėgti. Aš praregėjau.
Maksas laikėsi didvyriškai. Jis tik paslėpė savo galvą tarp sulenktų kelių ir tankiai kvėpavo. Penkiolika minučių. Nusiraminęs paklausė:
– Ar bent vienas yra ligoninėj?
– Neteko pastebėti, manau kad ne. Tikiuosi, kad ne…


– Visa tai prasidėjo prieš nepilną savaitę, praeitą ketvirtadienį. Aš ėjau namo iš kėglinės – žinai, čia mano silpnybė. Kai dabar pagalvoju, buvau paėmęs vieną bokalą alaus, bet šviesaus, silpno, tikrai. Matai, aš daktaras, tačiau skirtingai ne kiti, esu priverstas gydyti ligas, kurių neįmanoma diagnozuoti. Visad, kai tik galiu, stengiuosi įsijausti į savo pacientus, tapti jais, kad galėčiau suprasti, kas iš tikrųjų juos slegia. Tą vakarą aš galvojau apie tave, mąsčiau apie tai, ką tiek metų buvai man pasakojęs. Žinai, Maksai, ne kiekvienas gali papasakoti taip, kaip tu. Atrodė, kad viskas turi savo vietą, viskas susiję, net dar labiau, viskas taip ir yra. Neatsimenu kodėl, bet pasukau į kažkokį skersgatvį – nėjau tiesiu taikymu namo. Gal norėjau tuputi pasivaikščioti, gal šiaip netraukė namo, kur sėdi žmona ir kuria man moralus, nepamenu. Pamenu, tik kad diena buvo apsiniaukusi, ir atrodė, jog tuoj tuoj sutems. Tada ir pamačiau tą dulkių sūkuriuką. Na žinai, prie namo kampo, ten kur vėjas užlinksta. Jis atrodė tarsi mažytė tornado kopija, čia išnykstantis, šia vėl nei iš šio nei iš to atsirandantis. Tada galvoje nuskambėjo tavo žodžiai, jog nereikia ieškoti formos, reikia akimis pagauti judesį, dinamiką, ir tik tada bandyti kažką įsivaizduoti. Nepaleidau jo iš akių, ir  jis ėmė bėgti. Žinoma, tai sąlyginis pasakymas: iš pradžių sūkuriukas nutolo, tada nusėdo ant takelio, tyliai sulingavo ilgos smilgos, sušlamėjo medžio lapai. Visa tai natūralu, ir manęs nė kiek neįtikino, tačiau vis vien nepaleidau to reiškinio iš akių. Tik tada supratau, apie ką tu iš tikrųjų kalbėjai: viskas, visi veiksmai atrodo natūralūs, išskyrus vieną faktą – jie vyksta viena linija – vienas gimdo kitą. Vos tik nustoja šlamėti lapai, ant gatvės vėl pakyla dulkės, tada nuo šaligatvio nuskrenda laikraštis, vėl sujuda žolė. Aišku, aš nenustebau, nes paaiškinimas labai paprastas – linijinis vėjo gūsis, nieko daugiau. Tada dar neatkreipiau dėmesio, jog vėjo visai nebuvo.
Antras kartas buvo prieš dvi dienas. Buvau trumpam išvažiavęs į Los Andželo centrą, pas savo brolį. Buvo vakaras, saulė dar kybojo gerokai virš horizonto, ir ilgi dangoraižių šešėliai krito vienas ant kito. Aplinkui zujo mašinos – pačios piko valandos, supranti. Ėjau apsipirkti. Reikėjo naujų batų, nes šie, kaip pats matai, ilgai nebetvers. Pamenu, ėjau neskubėdamas, žvalgiausi į vitrinas ir netyčia, kažkaip netikėtai, žvilgsnis susifokusavo į atspindį, krentantį nuo vitrinos. Sekundei man pasirodė, jog pamačiau kitoj gatvės pusėj žmogų, kuris šoko po sunkvežimio ratais. Staigiai atsisukau, tikėdamasis išgirsti garsų pypimą, ir žviegiančius stabdžius, tačiau nieko nebuvo. Tada pagalvojau, jog tai galėjo būti kažkas parduotuvės viduje – gal koks žmogus praėjo, o nuo pusiau skaidrios vitrinos atsispindėjęs sunkvežimis ir sukūrė tokį įspūdį. Atsisukau, ir vėl pamačiau JĮ. Jis žaibišku greičiu, tarsi pagreitintam filme, nardė tarp automobilių gatvėje, kartais kelis peršokdamas, kartais tiesiog pralysdamas pro apačią. Sustingau. Tai atrodė taip nerealu, tarsi kokia haliucinacija,  tarsi būčiau papuolęs į filmą, bet tada jau buvau tikras, kad man nesivaidena – nors jis buvo beveik permatomas, kažkoks beformis ir kartu aštrus, iš jo judesių mačiau, kad jis tikras. Judesiai… Žaibiški, greitesni, nei žmogaus akis sugeba sekti… Jis artėjo į mane. Aš staigiai atsigręžiau, tikėdamasis dar pamatyti jį, kol nespėjo manęs pačiupti, tačiau gatvė buvo tuščia, tik automobiliai, žmones. Siluetas buvo dingęs. Vienai sekundei. Vėliau bandžiau save įtikinti, jog tos mažos oranžinės akutės, staiga iš niekur atsimerkusios prieš mane, tebuvo paprasčiausi saulės atspindžiai akyse… Žinai, kaip būna. Bet… Viskas iki smulkmenų – tas charakteringas tylus cypimas galvoje, šaltas vėjo gūsis į veidą. Aš, prieš savo valią, staiga pažvelgiau tiesiai į saulę. Ir viskas… Bet to man užteko.
Kitą dieną parašiau rekomendaciją, kad tave paleistų, netgi įdėjau video kasetę, kurioje tu šokai kažkokį keistą šokį vienas, apsikabinęs savo merginą, iš erotinių sapnų, tikriausiai… Atleisk, nenorėjau skaudinti… Na, tu ten atrodei tiesiog gėrio įsikūnijimas, supranti. Tai va, nusiunčiau viską ekspertam iš centro, ir prasidėjo. Aš tikėjausi gauti teigiamą atsakymą, na bent jau pats būčiau jį davęs, o atėjo ne tik neigiamas atsakymas, bet dar ir keli užkietėję storžieviai. Jie vakar visą dieną buvo įmirkę į ekraną, kuris rodo tavo palatą, vadinkim taip. Sakė, kad tavęs negalima paleisti jokiu būdu, ir jeigu aš taip padarysiu, galiu atsisveikinti su savo karjera. Viskas būtų dar puse bėdos, bet kad tu žinotum, kaip jie susinervino, perskaitę tavo gydimo kortelę. Matai, ten aprašyti visi tavo kliedesiai… kaip aš anksčiau maniau. Man tai pasirodė įtartina, aš dar patampiau juos už ūsų: „Tos nesąmonės apie kažkokius ateivius, lakstančius tarp mūsų, negali pakenkti visuomenei. Jis nepavojingas. Juk puse Amerikos tiki ateiviais, aš ir pats aistringas X Failų fanas.“ Matai, aš, kaip psichologas, esu pratęs pastebėti žmonių reakciją iš smulkmenų: nervingų pirštų judesių ar nosies šnervių virpėjimo… Ką čia – pas juos venos ant kaktos iššoko! Čia tai jau bet koks idiotas pastebėtų. Nežinau, man atrodo, kad jie… teisingiau sakant jų tikslas, kad tu, o kartu ir tavo istorija, niekad nepamatytų dienos šviesos.
Maksas tarsi pabudo iš apmąstymų:
– Poliarizuotas stiklas. Vitrina, akiniai. Atsimeni, kai antrą kartą buvau pabėgęs, na tada, kai užspendėt mane metro tualete, gal atkreipei dėmesį, kad buvau su akiniais nuo saulės. Poliarizuotais. Reikia lygiagrečios šviesos šaltinio ir kažko, kas dar labiau išskaidrintų tą šviesą, Ozelhaumai. Naktį jų beveik neįmanoma pamatyti – daug žibintų, šviečiančių langų… Taškiniai šviesos šaltiniai… jie puikiai juos išmano, bet saulė, vienintelė, ryški… Pirmas dalykas, kurį turi padaryti, yra akiniai. „Super vision“ salonas. Modelis bet koks. Lęšiai „Hauk“. Devyniasdešimt penki doleriai. Geriau šviesesni – tau tereikia šviesos poliarizatorių, o ne kažko, kas apsaugotų tavo akis. Kai turėsi su kuo žiūrėti, ir mokėsi, kaip žiūrėti, prieš tavo akis atsivers tikrasis vaizdelis, Ozelhaumai.
2004-10-21 02:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-14 21:35
Kažkas apie ką smagu galvoti
aš..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-28 12:22
Haldir
Bendrai viska paemus, pasverus, susumavus, prikirpus ir sulaizius daroma baisi isvada, kad darbas yra neblogas :)

O ateiviai yra gerai =)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-24 21:27
IgnitOR
wow... aš sužavėtas tokio komentaru kieko. pritariu tiems, kam kliuna kampuotas stilius... tai senas kurinukas, tiesiog pasijutau nepatogiai tiek laiko tyleti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-22 14:59
viena skruzdėlė
asmeniškai man įdomiau buvo taip ir neišrutuliotas vaikščiojimas sienomis, nei 'jie'. be to, ne taip sudėtinga nugnybti paleistą iš ligoninės žmogų, kad reikėtų 'storževiams' šitaip nervintis ir išsidavinėti. deja, 'pamatymo' etapai labai priminė hertos 'DMT', tik pateikimas, aišku, skiriasi. ne vien stiliaus atžvilgiu, - 'PoW' (ale kaip nemėgstu angliškų pavadinimų) paliekama nemažai neužrištų galų. šiaip yra neblogų vietų, tačiau šlifuota aiškiai per mažai, ypač pradžia.
jau sakyta, kad ji per ištempta - faktas. tikrai ji tokia nereikalinga. 

„Žiūrėk, kur leki, šunsn... nemokša tu.“ - atkirto vyras" - atkertama į repliką, o jam nieks nieko nesakė.
"Galiausiai ji nutilo, ir rimtai pasvarsčiusi nuėjo toliau kažką vapėdama" - ką pasvarsčiusi?.. kabl. nereikia
"saulės aktyvumas buvo pačiame maksimume" - primena "atlikome klasės plovimą";/
"Viena panelė jau matavosi siaurus akinukus, kurie tiktų prie jos veido." - jai prie veido. arba be 'jai', juk tai galima ir nuspėti.
"Laba diena, daktare Ozelhaumai. – tarsi paskelbdama stotelės pavadinimą troleibuse, pasisveikino registratūros sekretorė." - čia gerai skamba.
"ore netyvuliavo tas specifinis ligoniškas kvapas" - netvyrojo. tyvuliuoti - skysčiui. poezijoj - dar dar, gal ir sueitų, bet čia... be to, ligoniškas kvapas - tai ligonio kvapas, o ne ligoninės.
"jog reikalas ne rankovėse, o įsitikinime, tačiau laisvės pojūtis nepamaišys." oi oi, 'reikalas ne rankovėse' ir dar 'nepamaišys'
"nusviedė į savo minkštojo kambario kampą. Turbūt jei ne kambarys, tai laipioti sienomis būtų velniškai sunkus uždavinys." - jei ne kambarys? tai gal ne 'jei ne minkštos sienos?:}
'vartoja fizinę jėgą' - naudoja.
'stengiuosi įsijausti į savo pacientus' - įsijausti galima į padėtį, būseną, o ne į asmenį.
'pas juos venos ant kaktos iššoko' - jiems, o ne pas juos.

pabaigos akcento norėjosi ryškesnio. imho, būtų užtekę paskutinį sakinį išskirti į naują pastraipą ir nevartoti to 'vaizdelio', 'tikrasis' dar būtų galima rašyti kursyvu.
palyginus su pastarųjų savaičių fantastikos skyrelio kūriniais, nėr blogai. bet nepalyginus - nėr ir gerai;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-22 12:24
St Sebastianas
Štai ir atėjo piktas dėdė Sebastianas.;) Kūrinukas sudomino, su malonumu jį perskaičiau, nors prieš tai kamavo noras užrakinti kabineto duris ir kokiai valandžikei numigti. Nors pradžia per daug užtęsta, tačiau visai neblogai susižiūri bendrame kūrinio kontekste. Viskas susižiūri labai smagiai. Bet. NEORIGINALU! Ateiviai tarp žmonių, juos galima pamatyti tik per kokius nors akinius ar akvariumus su piranijomis... Tai man labai nepatiko.:( Per daug nuvalkiota. Jei bus kitų dalių (norėčiau tikėtis, kad bus), tikiuosi bus kaip nors smagiai pateikti ateiviai ar dar kas nors, kas būtų tikrai originalu.
Su avansu (ir tokiu labai nemažu), kad neatšoktų noras rašyti fantastikos, kalu tau 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-22 00:05
Haukas su Archangelu bendraus realybėje
Tiesiai šviesiai-that was cool!!!Kaip iš x-failų.Tiesa, kelios klaideles yra,bet stilius ir intriga link kažko savo sąvotiškumu veda-norisi tęsinio. Mintis gal ne itin originali, bet grynai, nauja , originalia sukurti be galo sunku, tad sioj vietoj,mano nuomone, viskas just oukey.Šaunuolis.Laukiu Tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-21 17:50
Maliciuos
Maciau toki "fantastini" filma apie ateivius, kuriuos gali pamatyti tik su akiniais nuo saules. Buvo labai gaidiskas. Kurinukas geresnis. Jeigu atmesime mano paranoja i sali, kaip koki skudura.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-21 14:42
PhoBos
nesuprantu, kaip kai kurie skaitytojai nemato cia fantastikos. tai kas cia daugiau, meiles romanas? nu aisku beda ta, kad sita tema, apie tai jog tarp musu yra ateiviu, ir kazkas nenori jog mes apie juos zinotumem, yra jau tiek kartu rasyta, statyti filmai ir serialai. kaip visada, kazkas suzino visa tiesa ir ji apsmeizia beprociu, vargsas zmogelis bando itikinti kitus, bet juo niekas netiki, kol koks nors kitas zmogenas pats nesusiduria su realybe (arba nerealybe). vo. bet tai uztat idomu skaityti. o sitoj svetainej retai surasi ka paskaityti, kad perskaitytum taip sakant vienu ypu, neatitraukdamas akiu ir negalvodamas, kiek dar liko to teksto. atvirai kalbant, tai siuo atveju netgi norejosi daugiau. nu as vertinu labai teigiamai. o kas man ir belieka...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-21 14:01
Dūšė
Ech... Šiandien tingiu skaityt, gal rytoj. Sorry.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-21 13:39
experiment
Yra gi tos fantastikos :)
Tik pradžia per ilga,pritariu...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-21 10:36
silence
Pagaliau, kažkas gero atklydo į šį visų apleistą rašykų kampą! Autorius moka rašyti, bet tai turbūt jam jau sakė. Tiesa, fantastikos dar mažoka, bet nusimato daugiau, jei tik bus daugiau. O norėtųsi. Nuosprendis žiaurus ir negailestingas - ĮDOMU.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-21 09:31
manukoshe
Įžanga, tie visi taksistai - man atrodo per ilga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-21 07:29
Suglumes
Na fantastikos mažoka. Tiesa jos iš viso čia nėra. O šiaip geras kūrinys.  Tik nefantastinis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą