Iš ciklo "Niekingi memuarai". Mindaugo tiltas

Viltis. Mano motina. Ir kaskart viliuosi, kad ji nustos parazitavusi mano sieloj...
Vienas labai geras žmogus man parodė turbūt šimtąjį būdą sugalvoti norą rūkant. Nusiperki naują pakelį. Tada sugalvoji norą, atidarai pakelį, dantimis išsitrauki cigaretę, prisidegi ir tylėdamas bei nenukratydamas pelenų įtrauki septynis dūmus. Po septintojo nuputi pelenus. Jei likusi smilkti cigaretės žarija bus smaili, noras išsipildys, jei buka – ne. Bandžiau keletą kartų, bet nė sykio nesugalvojau pakankamai konkretaus noro, kad būtų galima patikrinti šio stebuklo veikimą. Ir štai, vieną permainingą dieną, sugalvojau. Jei jau tas cigarečių džinas toks visagalis, jis tikrai padarys taip, kad pasauly amžiams įsivyrautų taika. Taigi sugalvojau tokią hipio svajonę, atidariau pakelį ir dantimis išsitraukiau cigaretę. O ji buvo perlūžusi... Ženklas? Aišku, vienas kartas nieko nereiškia, tad kitą kartą sugalvojau dar kontraversiškesnį norą – kad nieko daugiau nenorėčiau. Atidariau pakelį, dantimis išsitraukiau cigaretę – sveikut sveikutėlė. Tada pagal tvarką – tylėdamas ir nenukratydamas pelenų – sutraukiau septynis dūmus. Po septintojo savo plaučių gyvybės likučius sutelkiau lemtingam pūstelėjimui. Ir žarija buvo bukesnė už mano batų nosis...
Išvados? „Nenorėk neįmanomo“? O gal „Tik tas, kuriam viltis tikrai yra motina, sugeba patikėti, kad kiekvienas naujas cigarečių pakelis gali išpidyti po norą“?
Štai tokių minčių apsėstas be tikslo ėjau ir niūnaviau po nosim „Aktorių trio“ melodiją: „du buvo protingi, o trečias – poetas... “
***
Pajutau kažkokį nesveiką potraukį skersgatviams. Jau kitą dieną po pirmojo susitikimo su Ikaru (beje, pagaliau atsikračiau maniakiško įpročio įsivaizduoti kolūkiečius ir autobusus) susidariau visų Vilniaus skersgatvių sąrašą. Po antrojo pasidėjau jį ant kelių ir ieškojau kvailiausių pavadinimų. Gal tikėjausi dar vienam vardo suluošintam skersgatvy vėl sutikti Ikarą... Visgi paprasčiausiai nuobodžiavau.
Ir štai Jis – Vilniaus gatvių krikštatėvių kvailumo šedevras. Svajonės skersgatvis! Išnagrinėjau viešojo transporto maršrutus ir tą patį vidurvasario vakarą „nuzuikiavau“ iki tiesiogine to žodžio prasme išsvajotojo skersgatvio. Pažintį su šedevru nusprendžiau „aplaistyti“ dviem litrais pigaus alaus.
O Svajonės skersgatvis, paklydęs Antakalnio pakrašty, buvo visiškai... neypatingas. Ir Ikaro, be abejo, ten nebuvo. Prisėdau po kažkieno langais ir nusivylimo kartėlį nuploviau litru alaus vardą niekinančio birzgalo. Buvo jau beveik vidurnaktis – atsisveikinimo su viltim „parzuikiuoti“ namo metas. Vėl pėsčiomis? Ir vėl man šovė genialiai kvaila mintis – nusprendžiau iki aušros, per maždaug keturias ar penkias valandas, pereiti visą Vilnių. Simboliniu pradžios tašku pasirinkau nelemtąjį skersgatvį, o žygį baigti nusprendžiau Žemųjų Panerių pabaigoje. Geniali mintis turbūt paspartino virškinimą, ir pajutau kaip neseniai išgertas alus veržte veržiasi lauk. Be didesnių skrupulų palaisčiau vieną lentele „Svajonės skg. “ papuoštų namų ir patraukiau į istorinį vienos nakties žygį per Vilnių.
***
Išėjau į Nemenčinės plentą ir palengva priėjau Saulėtekio alėją (dar vienas į prizus pretenduojantis kvailas pavadinimas). Autobuso stotelėje sėdėjo tarsi iš Dantės „Pragaro“ nužengęs Amžinas Studentas. Tik studentą jis priminė vieninteliu atžvilgiu – jis buvo visiškai girtas. Po nosim bandydamas dainuoti „Ne tau, Martynai“, jis stiklinėmis akimis vėpsojo tiesiai į mane. Iš nepakitusios veido išraiškos ir visdar rezgamo „Mar... ty–y... nai“ supratau, kad jis taip ir nepastebėjo kitos žmogiškos būtybės. Kaip gera kartkarčiais likti nepastebėtam.
Po kokio pusvalandžio, pasiekęs legendinę visą parą veikiančią parduotuvę „Ryga“, padariau tokią pačią išvadą. Ten sutikau dar vieną religinį–literatūrinį personažą – Saliamoną. Prie „Rygos“ sėdėjo trijulė su 0, 7 l talpos degtinės buteliu. Du susiginčijo, kuris turėtų pradėti butelį, daugiausia dėmesio skirdami rusiškais keiksmais grįstiems argumentams. Trečiasis, girčiausias ir, be abejo, teisingiausias, padarė išties saliamonišką sprendimą: pasiėmė butelį, per keliolika sekundžių susivertė kone visą jo turinį, o po dar keliolikos – ant šaligatvio visiškai ištuštino savo skrandį. Kažkodėl Saliamono sprendimas kitų dviejų nepatenkino, ir jie tekini puolė apsivėmusiam sugėrovui į pagalbą. Turbūt spyriai į krūtinę ir genitalijas buvo itin veiksminga priemonė prieš apsinuodijimą alkoholiu...
Prie Olandų žiedo iš krikščioniškojo pasaulio persikėliau į Antiką – sutikau Cerberį. Netoli mano mylimo Kosciuškos 24–ojo namo stovėjo kelių policijos mašina. Viduje sėdėjo ir į akį pūtė pervargęs pareigūnas. Komiškai sukryžiavęs rankas, sau virš dešinio peties jis laikė „radarą“, o virš kairiojo – lazdelę. Nusprendžiau, kad Senamiestis turbūt yra Hado karalystė ir palikęs miegantį sargą, žengiau pragaran...
O ten persikėliau į lietuvių literatūrą. And Mindaugo tilto atbrailos sėdėjo Veronika – juodai apsirengusi septyniolikos, o gal devyniolikos metų nuo pasaulio nutolusi mergina. Tačiau Veronikos vardas jai netiko, mat Veronika šiais laikais ne skandintųsi, o gautų vienišos motinos pašalpą... Visgi nusprendžiau nelikti abejingas. Priėjau kiek arčiau ir mestelėjau neutraliausią pasisveikinimą tokioje situacijoje:
– Gal ugnies turit?
– Eik šikt! – ne itin draugiškas atsakas. – Jei prieisi dar bent per žingsnį, nušoksiu!
Iš po ilgų juodų plaukų į mane žvelgė dvi tokios pat juodos akys. Makijažo nesubjaurotu veidu riedėjo ašaros. Lūpos truputėlį trūkčiojo, tarsi kamertonas palaikydamos ritmą šniurkščiojančiai nosiai. Tai buvo vienas nedaugelio veidų, kurių grožio ašaros neišblukina.
– Ramiai, – šaltai atkirtau, – man iš tikro reikia ugnies. Jau pusvalandį einu nuo Antakalnio, žiauriai noriu rūkyt, žiebtuvėlį pamečiau, o vienintelis mano sutiktas žmogus buvo savo mašinoj miegantis „mentas“.
Ji nusijuokė ir dukart sušniurkščiojo nosim. Vien tai savaime vadintina mano komiškumo triumfu. Tada ji iš kišenės išėmė dailų žiebtuvėlį (tiksliau, raižiniais išmargintą pabaisą už penkiasdešimt centų; toks pat gulėjo ir mano kišenėje) ir metė man. Mintyse nusikeikiau. Jau buvau paruošęs didvyriškai buką gelbėjimo planą – su cigarete dantyse prieiti prie jos, o jai ištiesus uždegtą žiebtuvėlį – čiupti jos rankas. Galėjau tik toliau iš savęs daryti kvailį.
Dešine ranka pridengęs nuo jos akių, kairiosios nykščiu atsukau žiebtuvėlio svirtelę, kad būtų patiekiamas maksimalus dujų kiekis. Pasiėmiau cigaretę, palenkiau galvą link žiebtuvėlio, ir priešais akis nukrito stambi mano pusgarbanių sruoga. Didvyriškai pasukau „akmenuką“, ir beveik akimirksniu trečdalis sruogos sudegė. Beliko viską vainikuoti tūžmingu „šūdas! “.
Ji prapliupo kvatotis. Įtraukiau kartų dūmą ir ištiesęs žiebutvėlį žengiau link jos.
– Ačiū, – nuoskauda mano balse buvo visiškai nesuvaidinta.
– Į sveikatą, – per juoką atsakė ji, – bet arčiau neik. Mesk žiebtuvėlį čia.
– Sąžinė neleidžia, – atsakiau. – Mėtau taip kaip prisideginėju, vadinasi, žiebtuvėlį mesiu nevykusiai. Jei per arti, susižeisi į ranktūrį, o jei per toli – persisversi ir nukrisi. Nenoriu nei to, nei kito.
– O jei prieisi arčiau, griebsi mane už rankų ir nepaleisi, – šaltai atrėžė Veronika. – Teisingai?
– Galbūt, – atsakiau. – O jei perlipsiu per ranktūrį, paduosiu žiebtuvėlį ir prisėsiu šalia parūkyt? Gal ir esu nerangus pajacas, bet gyvent dar noriu, todėl jei šoksi, tikrai negriebsiu jokių rankų, ypač atsižvelgiant į tai, kad nemoku plaukt, tad paskęsčiau dar greičiau už tave.
Geležinė logika. Mintyse sau paglosčiau galvą.
– Jei nori, – numykė potenciali skenduolė. – Ir jei pavaišinsi.
Perlipau ranktūrį, padaviau jai žiebtuvėlį ir siektelėjau savojo pakelio. Ji paėmė cigaretę, ir man pasireiškė džentelmeno refleksas – dešine ranka siektelėjau kišenėn, ištraukiau savąjį liepsnosvaidį ir ištiesiau jai ugnį. Į mane įsispitrijo dvi piktos juodos akys.
– Šūdžius!
– Gerai jau, gerai, – paskubom šūktelėjau. – Prisipažinsiu. Iš tikro norėjau priet prie tavęs IŠ ANOS PUSĖS ir progai pasitaikius, sučiupt už rankų. Bet tu man puikiai įrodei tokio bandymo beviltiškumą, tad geriau parūkom taikos pypkę. Visai nemelavau, sakydamas, kad nemoku plaukt, todėl paskui tave tikrai nešoksiu. Be to, seniai bendravau su potencialiu savižudžiu, tad galop iš tikro panorau prie tavęs prisėst.
Kartais tiesa nuginkluoja. Bet vis tiek melavau, tik ne apie plaukimą...
– Jei jau prisiplakei, tai bent prisistatytum, – tarė ji, piktokai perbraukdama plaukus.
– Nemėgstu savo vardo, – atsakiau. – Gali mane vadint ponu nieku.
– Ponu nieku? – ji kilstelėjo antakius. – Tu kas? Kažkoks beprotis „Foje“ fanas? Nepyk, bet negražu save vadint svetimos dainos personažu. Be to, nenoriu kaskart linksniuoti žodžio „ponas“.
– „Foje“ iš tikro dievinu, – atrėžiau, – taip pat kaip nekenčiu savo vardo. Gal turi geresnių pasiūlymų?
– Na, – ji vos regimai šyptelėjo. Vienas-nulis mano naudai. – Jei jau taip nori būti ponu nieku, padarysim junginį – poniekis!
– Jei tik tau taip patogu, – atsakiau, slėpdamas šiokią tokią pagiežą dėl savo pseudonimo išniekinimo. – Tai gal dabar tamsta prisistatysit, panele Veronika?
– Ką?! – man pasirodė, kad jos antakiai šoktelėjo aukščiau kaktos.
– Kas „ką“?
– Gal dar ir mano gimimo datą pasakysi? – atkirto ji. – Prisistatyčiau, bet tam neliko prasmės. Bet, jei tau taip patogiau, – šypsnis. Du-nulis! – Veronika.
Atėjo mano eilė kvatotis.
– Vos tave čia pamatęs, prisminiau dar mokykloje skaitytą istoriją apie Veroniką, – puoliau teisintis, – bet nė į galvą neatėjo, kad tai iš tikro yra tavo vardas.
Trys–nulis. Ji nusiėmė rankinę ir iš jos išėmė dvi befiltres cigaretes.
– Privertei mane juoktis, – pratarė Veronika, – tad nusipelnei kažko geresnio už šitą šieną, – ji paniekinamai metė pusiau surūkytą mano cigaretę į Nerį ir ištiesė man savąją.
Tabakas. Ne kažkokios džiovintos samanos, supakuotos į popierinę dėželę, o tikras tabakas. Mane ir vėl užvaldė silpnybės. Pasekiau Veronikos pavyzdžiu: išmečiau savo samanų ritinėlį ir jį pakeičiau šviežiu tabaku. Ir tik tada supratau, kad dabar aš turėčiau išsproginti akis. Trys-vienas...
– „Jei pavaišinsi“? – kandžiai pacitavau. – Kam tau mano šienas, jei tokį turtą turi?
– Mielas namo ponieki, – keturi-vienas, – mažiausiai noriu kažkokio mane gelbėti pasišovusio susnos, dar mažiau – pamokslautojo. Bet gero pašnekovo niekada neatsisakau. Taigi kaip ir tu, galop iš tikro norėjau, kad prie manęs prisėstum ir buvau besiūlanti tą patį „perlipk–per–ranktūrį“ sprendimą.
Prisidegiau, šįsyk netyčia netekdamas dar poros pusgarbanių, ir susikeikiau. Keturi-du.
– Esi per protinga žudytis, – puoliau į kontrataką. – Kodėl čia sėdi?
– Internete skaičiau nežinomo autoriaus kūrinį, – atsakė ji. – Jis rašė apie mirties nebijančio jaunimo žaidimus. Būrys draugų bandė savo drąsą. Už perėjimą judriausia miesto gatve per raudoną šviesą buvo skiriamas vienas taškas, už šuolį su vienu parašiutu, be atsarginio, jie gaudavo tris taškus, už kiekvieną „rusiškos ruletės“ raundą – po šešis, o už šuolį nuo tilto – po devynis.
Pažvelgiau sau po kojom. Ūmai prisiminiau, kad paniškai bijau ne tik vandens, bet ir aukščio. Iškart slinktelėjau arčiau ranktūrio.
– Bet jei jau taip nebijai mirties, kodėl verkei?
– Nes per to psicho rašliavą mirė trys mano draugai, – Neris ir Nemunas tekėjo iš jos akių, ir vos suradę santaką ties smakru, kriokliu krito ant juodo sijono. – Jie patikėjo ta sapalione ir traukė burtus – kuriam kuri užduotis atiteks. Visi užduotis vykdė tą pačią dieną. Maždaug antrą popiet pirmąjį Savanorių prospekte partrenkė sunkvežimis. Trečią valandą antrasis šoko iš lėktuvo, prieš tai sugadinęs atsarginį parašiutą. Trys minutės po trijų jis jau buvo negyvas. Pusę keturių trečiasis pasiėmė tėvo revolverį, būgne paliko vieną kulką, pasuko ir šovė. Visi trys savo užduotis vykdė su įjungta videokamera. Po pirmųjų užduočių jie turėjo kartu nušokti nuo šito tilto. Taigi, dedukcijos meistre, aš visai nesiruošiau žudytis. Jeigu netyčia ir nukrisčiau, plaukiu pakankamai gerai, kad nusikapanočiau iki vieno iš krantų.
Įsivaizdavau kaip atrodau – nukaręs žandikaulis, išsprogintos akys ir lūpų kampučiu vis dar laikoma cigaretė.
– Bet jei yra žmonių, turinčių pakankamai drąsos prisėst prie daug žadančios savižudės, – tęsė ji, – tai man turėtų pakakt drąsos priartėt prie tų, kurių nėra... Pasinešiok.
Ji ištiesė man savo rankinę. Nespėjęs kaip reikiant suvirškinti jos minties, refleksyviai paėmiau rankinę. Tada ji lengvai liuoktelėjo nuo atbrailos.
Nežinia kokiu stebuklu mečiau rankinę per ranktūrį ir dešine ranka jo įsikibau, o kairiąja sučiupau jos plaštaką. Pažvelgiau jai į veidą. Ji šypsojosi – penki-du... Aš buvau per silpnas, ir ji nukrito – penki-vienuolika...
Nieko judant vandenyje nemačiau. Refleksyviai surinkau pagalbos numerį, pranešiau apie įvykį ir pačiupęs Veronikos rankinę, nuskuodžiau į artimiausią tamsų skersgatvį, mat suvokiau, kad mano istorija atrodys neįtikima, o šalia Kosciuškos 24 vegetuojantis Cerberis atvyks poros minučių bėgy.
Buvo pusė trijų. Iki aušros tikrai nenueisiu iki Žemųjų Panerių. Bet negi tikslo nepasiekiamumas neleidžia vis tiek jo siekti? Ėjau toliau, ir tik po dešimties minučių pamačiau savo lūpų kamputį styrančią užgesusią pusiau surūkytą cigaretę. Iš visiškai giedro dangaus ant jos nukrito dar vienas lašas. Paliečiau savo skruostą.
Taip verkia tik vaikai...