Laiškas

Sveika,

Vėl vakaras, sėdžiu, mąstydamas apie... apie, atsiprašau, nemoku rašyt laiškų. Taigi mąstau
something about us

Tu manęs... na ne, aš tavęs pasiilgau.
Trūksta tavęs dabar, bet mintimis kaži kodėl keliauju į mūsų senus namus, keista pagalvoti - jie tada atrodė tokie atgrasūs, erzino krūva kaimynų, be jokių atsiprašymų einančių tiesiai pro duris...
Bet  dabar to namo nuotaika užplūsta, prisimenu vakarus, belaukiant tavęs, mūsų vakarienes ir muziką, muziką, muziką...

Ką tik pagalvojau - niekad neįvertinu, ką turiu čia ir dabar.
Hm, buvo viduj ramybė, o dabar vietoj jos  tuštuma,  tokia, kurią pavadinčiau prieš ar po narkomanine, netgi ne tai - tikrumos tuštuma, kuria galima bandyt užpildyti viskuom, bet niekam neįšeina užpildyt, nes tikra esi mano gyvenime tu, o visa kita - tik rudens lapai, kuriuos šluoja kiemsargiai.


Noriu rašyt su Tavim ir Tau - tiek galiu pasakyt. Noriu šokti su Tavim. Noriu žaist su... Noriu kautis ir draugaut.

žinai, parašiau užvakar eilėraštį:

giedrai liūdna, tiesiog tikiu
kad viskas  prieš duris sykiu
kitaip nei noriu aš bet tu
giedrai liūdna atsispindi, tik tu

Labai gaila, kad nemoku to, ką rašau,  ramiai pasakyt. Kitą vertus, gal tu to ir neišgirstum? Nemoku kalbėt, ir epistoliarinis žanras man artimesnis, ir taip geriau sekasi dėstyt savo gerąsias ramias mintis. Jaučiuosi kaip vienu metu ir kaip Hesės aprašytasis Stepių vilkas,  ir Beigbederio Oktavas, ir kaip Baricco Dyzelis ir Pumerangas. Jaučiuosi kuriantis save tarsi personažą lape ir drobėje, jaučiuosi vaidinantis savo paties režisuojamame filme, kuriame skamba mano paties muzika.

O tu tokia gyva ir nieko tau nereikia iš to, ką pešu iš savęs įvairiomis legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis

Turbūt, mano brangioji,  jaučiuosi senstantis, gal toks apibūdinimas labiausiai atitiktų mano dabartinę savijautą - jei jau gyvenu prisiminimais to, kas buvo gera.


Tavo, N

P. S.

Gerai, kad mūsuose niekas nelaisto tramvajaus bėgių aliejumi. Na, gal tai sudėtinga būtų padaryt, nes ir tramvajų nėra.