Trumpa,
marga,
suknelė,
platėjanti,
lengva,
kiek daug naktų ji dūko,
apglėbusi mane…
Išbluko
tonai,
raštai,
pajuodo
vidurys,
nutyso ir prairo
ir šonas kažkuris…
Užuojautai išreikšti
jai žodžių
nerandu
Išmesti į šiukšlyną?
Nostalgiškai gailiu…
Ak kuom pavirsta rūbai
po metų kelerių!
Apsivelku iš lėto
ir veidrodį
stebiu.
Suknelė tykiai šaipos,
pridengusi mane:
Mieloji,
atsipeikėk,
juk senome
drauge…