skiriu žmonių abejingumui..
Kalnuose lyja, o čia, mano kambaryje sninga pavasarinėm
gėlėm. Žydra, raudona ir geltona spalva užlieja kūną. Ir man rodos,
kad aš skęstu.
Sieninis laikrodis sustojo, o jo paskutiniai sidabriniai dūžiai vis dar
aidi kambary: skrieja link šiaurinės sienos, atsimuša, grįžta, vėl
trenkiasi į stiklą. Stiklas skyla, bet garsas vis dar klaidžioja.
Nuo skubėjimo man amputavo kojas. Dabar skubu rankomis.
Piešiu. Kiekvieną rytą piešiu beprotišką vakaro dangų, o vakare –
bespalvį ryto.
A. Ramono dangus niekada nebuvo apšiūręs, o mano – kaip tik
toks. Beprotiškai apšiuręs kaip ir mano viduje pripūstas žaislinis
debesis, grąsinantis kiekvieną naktį praplyšti audra. Tada kambarį
užlietų juodai raudonas kraujas – ateities gyvybės gėrimas. Sladžiai
sūris. Kartą ragauvau, šį dievų gėrimą...
Maža to, mano rankos dar kurią melodiją. Džergdžiančią. Nes
mano gitara seniai išsiderino. Suderinti negaliu – ausys apkurto nuo
naktinių žvaigždžių giesmių. Ir nebijau tai pasakyti kambario tylai,
kuri mane dažniau aplanko nei draugai. Nes jie taip pat neturi
laiko.
Kol negailestingai ir jiems amputuos kojas. Ir jei rankos nebus
sugadintos cigarečių dūmų, jie taip pat galės piešti savo dangų.
Po savaitės danguje apsigyvens angelai...
Azreali, nedrįstu pakelti į tave savo akių. Bet ateik, aš jau seniai
tam pasiruošus...